pamiršo

tądien miriau, tik jie pamiršo imt ir pakasti
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
pati sau atrodžiau ilgas, tolyn besidriekiantis kelias
kuriuo jau nieks neateis, nei išeis, nei sugrįš
rankom į viršų it kokia medinė rodyklė į pietus
“esu reikalinga, – sakiau sau, – guliu ne be reikalo
ne išmesta, ne užmiršta, ne palikta, bet naudinga…“
šunys, aplojantys karavanus, girdėjosi baisiai toli
joks žmogus nepraėjo, nei paukštis praskrido
rasa krito ir džiuvo, tik aš nedūlėjau, nenykau
lyg mirtis iš sąrašų būt išmetus be teisės sugrįžti
saulė kilo ir leidosi, naktys plazdėjo juodu šilku
praėjo daug metų, virš manęs sudilo krūvos mėnulių
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
nes nors ir miriau, jie pamiršo imt ir pakasti

2012 m. kovas 

pavargusi

kai ateisi, sakai, aš nuplausiu tau kojas
kūną nušveisiu, nutrinsiu visą purvą,
svetimus bučinius, lytėjimus, prakaitą
sėdėsi ir lauksi, kol drumzlinom upėm
vanduo ras sau kelią į dulkiną žemę
dabar, pasakysi, tu man baltas lapas
užrašyti kaip laukiau šaukiau tos dienos
kai ateisi, ištiesi pavargusias kojas

2010 m. gegužė

daug ką palaidojus

Kartais jaučiuos tarsi būčiau jau daug ką palaidojus
Juoda suknele didelėj medinėj verandoj prie ežero
Iš lentynų stebi knygos. Šuo uodegą kandžioja
Paukščiai supas danguj, tyliai leidžiantis vakarui

Sekmadienis kviečia bažnyčion. Aš trečioj eilėje
Paslaptingai vis mirksi vargoninkas. Matyt jau bus
Paskutinis iš mano vyrų. Amžinai negyvensiu, deja
Ir mane vieną dieną medinėj dėžėj neš keturi į kapus

Atrodo, kad mirsiu rugsėjį. Žemė dar bus gan minkšta
Dalis lapų kybos, kiti gi klos žemę, maišysis po kojom
Norėčiau prieš numirštant būt nors truputėlį girta
Bet ar spėsiu išgert – tai kažkaip abejoju

2010 m. spalis

sufijus

Mano siela – mažutis sufijus
Miniatiūrinėj šventykloj
Sukas aplink

Vynioja, kas yra ir kas buvo
Lyg bintą nuo karo žaizdos
Rūbas plaikstos

Šiame sūkury tik čia ir dabar
Jau ne rankos, ne kojos
Ne aš, o aš esu tai

Ir visai visai nebeskauda
Tarsi būtų it sniegas nutirpę
Vis per širdį

2010 m. spalis

verk

verk, verk, pelenais galvą barstykis
baltu sariu užvyniok savo skausmą
lyg tvarščiu šviežią žaizdą, kur liko

laužai šermenų sergsti žiežirbų šokį
mažutė šokėja nakty baltu sariu
šėlk, dek, sukis, rodyk, ką moki

gedulas trunka berods dešimt sapnų
lai groja papuošalai tavo kojų
pakrantėje purvinų Gangos vandenų

2010 m. birželis

kelias mano

Naktimis traukiniu į kažkurią pasaulio sostinę
Pilkam perone silpsta žingsnių aidas
Tarp žvilgsnių, kuždesių ir glostymų
Ant žemės saulė purpurinę mantiją nuleido

Žvaigždėm nušaudytam danguj lėtai
Mėnulis jaukiai supo lopšį amžinybės
Prie kojų – lagaminas, rankoj – bilietai
Ir kelias – dovanų atseikėta duotybė

Nuvesiantis tolyn (o gal arčiau manęs)
Per lygumą, kalnynus, preriją, savaną
Aš iškeičiau ramybę į bekraštes klajones
Šis kelias ne lengviausias. Tačiau mano.

2010 m. gegužė

po medžiu

Rytų vienuolis aukso drabužiu
Per sapno karalystę iriasi
O tu kaip Buda sėdi po medžiu
Ir žemė tau po kojom skiriasi

Išleisdama vidurnakčio vaikus
Lyg garą į vandens paviršių
Lyg medžiai išorėn sakus
Lyg miškas ant paklodės viržius

Tik tu vis sėdi kojas sukryžiavęs
Švenčiausias nusidėjėlis per amžius
Pavargęs mirtinai, nors nekeliavęs
Bevaisėm sėklom apsodinęs daržą

2010 m. vasaris

sapnuose

Su moterim mylėtis sapnuose. Jau antrą naktį
Ji glosto pirštų pagalvėlėm švelniai pusračiais
Tamsoj tirštoj. “Šviesos prašau nedegti,
Išeisiu tyliai, auštant, ir tikrai prieš pusryčius“

Su vyrais naktyje rūkyt cigarus. Šiek tiek negera
(Bet irgi sapnuose). Jų rankos – man tarp kojų
Girdžiu, kad tolumoj kažkas dainuodamas lyg bara
“Pabusk, juk tai tik sapnas“, – priedainiu kartoja

2010 m. vasaris

gimę šokti

Pašok su manimi šią baltą dieną
Prieik ir pasakyk: “Aš gimęs šokti“
Mes šimtą metų šokome po vieną
Galbūt ir dviese galime išmokti

Virš seno parko krinta tingios snaigės
Ir kloja baltą kilimą po kojom
Kažkas prasideda, nors jau atrodė baigės
Šiandien mes tikim, vakar – abejojom

Rytoj, kas bus – abu nežinom
Dabar taip nuoširdžiai kažkur išplaukę
Maždaug tarp Amsterdamo ir Berlyno
Tarpukely išmėtę savo kaukes

2010 m. sausis

nuo scenos

Žibintai languos lyg įšilusios gėlės
Jos suvirpa vėjyje, tarsi pamoja
Ir žmonės aplink – tokios didelės lėlės
Nusilenkiu – publika garsiai paploja

Nuo scenos nukrinta vėduoklė sulūžus
Du bravo, trys bis’ai ir vienas “nuo scenos!“
Aš neverkiu, mama, tai skruostai sudužo
Rausvi it prie lango trapus ciklamenas

Sueižėjo rankos ir kojos nukrito
Širdis išsiliejo kaip vaškas sušilęs
Taip, mama, spektaklis, tačiau visai kitas
Aš vėl pasirengusi – uždanga kyla

2010 m. sausis