Viskas netikra ir seniai nebėra kur sugrįžti.
O gal niekad nebuvo.. Ir nieko nebuvo.
Tik ši liūdna emigracija be pabaigos.
Be namų, be tėvynės. Tik kūnas.
Tik jo alkis ir troškulys
Nenumaldomai nuolat
Mus traukia
Klajot.
Be namų: be durų, be langų ir be sienų.
Lagamine talpiname savo gyvenimus.
Netikrumas – lyg kelioninis paltas,
Į kurį susisupę apsimetam šylą.
Laikyk prašau mano ranką
Nes šiame kelyje
Visa kita
Ištirpę.
2011 m. liepa
Visi iškeliauja. Kas balne, o kas lovoj,
Su rožančiais rankose ir adatom venose,
Rimti, besišypsantys ar prasižioję.
Kas per prievartą, kas savanoriškai.
Nieko nelieka. Gyvenimo geismas –
Mažas driežiukas nutrūkusia uodega
Tarp plytų Italijos saulėje šildosi.
Valandas muša varpai,
Kad laike nepaklystum.
2010 m. birželis
Dar nepabusk, dar nepabusk, dar nepabusk,
dar mums nebus gyvenimo.
Tiktai lietus – per stogą šaltas, banalus lietus,
ritmingas jo lašų stuksenimas.
Tuomet ar verta tau atmerkt akis, ar verta?
Ir ką gi jas atmerkęs pamatysi?
Drėgmėj ištirps diena, ištirps naktis, ir mano veidas,
Lietus nurims ir tu galbūt per jį išbrisi.
Ten, kur esu, beveik nelyja. Keista, argi ne?
Juk mes abu drėgmėj užaugę.
Rausvai išsprogo persikai – tarsi paveiksle ar kine
po vieną norisi man žiedus jų suvalgyt.
Kad to saldaus rausvumo prisipildyčiau visa
lengva, skani, be rūpesčio, be tikslo.
Tačiau sūri, karti, rūgšti (saldi retai) esu. Tiesa?
Dabar, berods, svarbiausia – išlaikyti lygsvarą.
2011 m. balandis
Gyvenimas lėtai mus, bet užtikrintai suvalgys
Galėtum būti dešiniajam, aš – kairiajam skruoste
Tą, kuris valgo, pavadinkim, tarkim, Algiu
Ir palinkėkim, kad kramtyt jam nepabostų
Kad nuoširdžiai žiaumojęs sodriai nusispjautų
Kur nors tenai, kur žalias minkštas pievų kilimas
O Algis pelenais barstytų galvą, atgailautų
Kad šitaip sumaitojo savo vaikus mylimus
2011 m. vasaris
Mano širdis, benamė katė, atradus namus
Tik kartais pavasarį, kai langas pravertas
Ji užšoka ant stalo priešais ir žiūri tolyn
Iš kur vėjas atneš pražydėjusių pievų kvapą
Garsų sumišusių aidą, nuotykių pažadą
Tada taip norisi liuoktelti lyg tarp kitko
Palikus patogų gyvenimą it gyvatė išnarą
Bet primina koją, kadais akmeniu sužeistą
Prisimena alkį, bėgimą ratu lyg į niekur
…………………………………………ir lieka
2010 m. gruodis
“Lygiai kaip vanduo atspindi veidą,
taip vieno žmogaus širdis atspindi kitą.“ Pat.27;19
Kaip tu mane atspindėsi
Po daugelio metų, mylimas mano?
Būsiu tokia kaip tada? Tokia kaip dabar?
Ar tokia, kokios būtum norėjęs?
Gyvenimas it baisus uraganas
Per mus prasinešė…
Tu sakei: “Mylimoji, tai vėjas,
Langines glostė, plaukus švelniai suvėlė“.
Nepasirengus buvau ir nelaukiau
Neparuošiau aš pagalvėlės
Minkštai mums nukristi…
Kai vėl susitiksim po šimtmečio
Atspindėk mano veidą, koks jis buvo tada
Lyg vanduo man jį sugrąžinki
Mylimas mano…
2010 m. lapkritis
Kitam gyvenime mylėsiu moterį,
Kuri supras mane iš pusės žodžio.
Dalinsimės juoda kava ir potyriais,
Skaitysime knygas be galo godžiai.
Žiūrėsime (jau nutarta) viena kryptim
Uogienę virsime, kai liūdesys užklys
Gyvensiu – ja, o ji – gyvens manim
Ganysime danguj baltas, minkštas avis
Auginsime priklydusius vaikus
Kurių nepasiges nei vienas iš tėvų
Ir plauks gyvenimas it pasaka saldus
Mėnuliui oriai šviečiant virš namų
2010 m. rugsėjis
Atsikelti kasryt neprabudus. Kaip Buda
Po tuoju medžiu pirmąmet. Ir laukt
Nušvitimo kaip saulės virš šlapio ir rudo
Lauko. Neverkt, nesiskųst, tykiai kaukti.
Nešokt, nedainuoti. Kaip karstas šis butas,
Eglišakių kvapas aplink. Ir veidas it kaukė.
Gyvenimas visas – gana lėkštas etiudas
Ir rankraščio nėr – iš kišenės ištraukė.
2010 m. rugsėjis
Iš mano venų gurga purpurinis kraujas
Tirštai granatų sultim per asfaltą
Gyvenimas taip išgaruoja, nieko naujo
Taip, mea culpa, kaltas, kaltas, kaltas
Arčiau dangaus kasdien, arčiau mirties
Minkštutis avinėlis malasi po kojom
Man be tikėjimo taip šalta, be vilties
Ir po kelis kartus kažkam vis tai kartoju
Lig dugno gerti taurę, ligi pabaigos
Taip tarsi patį troškulį skandintum
Už lango nėra šventės. Ir nėra progos
Į sceną leidžias deus ex machina
………………….užpučia žibintą
Ir švinta.
2010 m. sausis
Sustingęs laikas. Čia nei praeities, nei ateities.
O dabartis – lyg šulinys, tik be vandens ir dugno
Kaip pasekmė, tačiau be aiškios priežasties
Įskriejanti netyčia it drugys į karštą ugnį
Mes pasiklydę. Ir mieste tarsi klaidžiam miške
Kur labirintais takas driekias nenuspėjamas
Esu kažkur kitur, bet tuo pačiu dabar ir čia
Ir medžių šakos man mojuoja tarsi keistos vėliavos
Einu į gylį. O galbūt neriu. Kaip kūdikis per gimtį
Aš šviesą ir gyvenimą geriu. Kaip tai nerimta
Dabar šeštadienis, jau pusė keturių. Ir švinta
Šitoj skylėj vis dar tamsu, tačiau aš užpučiu žibintą
2009 m. gruodis
Evelinos namai 
