pilkai juoda

dar dešimt kartų nebijot pasikartoti
neišsiskirt, ištirpt ir vengti manifestų
ne solo, o orkestre pasislėpus groti
ir atstatyt alkūnę, kad metro nieks nesiliestų
per miestą žengia šimtas trys kolonos
pilkai juodi, kulnais į taktą muša trankiai
jų mylimųjų lūpos – šaltos ir beskonės,
o pačios it paklodės kabo už parankės
už šių akių seniai jau niekas nebegyvena
yik žodžių begalinis srautas pliaupia
garsais užpildydamas miestą orų, seną
kur niekas, nieko, niekur nebelaukia

2012 m. balandis

kur jau nieko nėra

viskas persipina, veliasi: tavo balsas
mūsų pirštai, pokalbių nuotrupos
vėjas medžiuose, automobilių ūžimas
dainos, ištrūkusios pro langą, motyvas
žodžių negirdėt, tiktai silpstanti muzika
čia palei upę garsai įsipina melduose
supasi virš vandens ir tolyn jau nebėga
nebėra kur skubėti, čia galutinė stotelė
toliau nieko nėra, lyg peiliu būt nurėžta
pašnibždėk man į ausį, kad čia mūsų vieta
čia mes baigiamės ir vėl čia prasidedam
pakrantės žolės tampa mūsų plaukais
mūsų venos ir gyslos į žemę panyra šaknim
ant kaulų žaidžia saulė, mėnulis ir žvaigždės
amžini pažadai, priesaikos supasi melduose
pašnibždėti į ausį ten, kur jau nieko nėra

2012 m. kovas

pamiršo

tądien miriau, tik jie pamiršo imt ir pakasti
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
pati sau atrodžiau ilgas, tolyn besidriekiantis kelias
kuriuo jau nieks neateis, nei išeis, nei sugrįš
rankom į viršų it kokia medinė rodyklė į pietus
“esu reikalinga, – sakiau sau, – guliu ne be reikalo
ne išmesta, ne užmiršta, ne palikta, bet naudinga…“
šunys, aplojantys karavanus, girdėjosi baisiai toli
joks žmogus nepraėjo, nei paukštis praskrido
rasa krito ir džiuvo, tik aš nedūlėjau, nenykau
lyg mirtis iš sąrašų būt išmetus be teisės sugrįžti
saulė kilo ir leidosi, naktys plazdėjo juodu šilku
praėjo daug metų, virš manęs sudilo krūvos mėnulių
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
nes nors ir miriau, jie pamiršo imt ir pakasti

2012 m. kovas 

išsibarstymai

pamažu berdama miltus pyragui (jo receptą internete užtikau visai kito ieškodama),
vėl kaip ne sykis jaučiu, kad pasaulis ėmė ir liovėsi sukęsis, laikas tekėjęs,
tik grindys po kojomis, dubuo ant spintelės ir miltai it pajūrio smėlis
vis krinta, atrodo, kad toly, už lango, žuvėdras ir jūrą girdžiu,
ir tik proporcijos, tik gamybos taisyklės lape surašytos
laiko lyg raiščiai, lyg smėlio maišai oro balioną
akimirką rodės – išnykstu, išsibarstau,
lyg tie miltai, lyg pajūrio smėlis,
iš manęs nei pyrago,
nei kranto

2012 m. vasaris

pavasaris Pekine

Pekine tuoj pavasaris.
Drakonai skraido
danguj viršum dangoraižių
raudoni ir geltoni.
Žibintai supas vėjyje –
ugninės snaigės,
kai juos stebi iš tolo,
pakelėm mojuoja
Ilgom šakom it pirštais
nuogi gluosniai
bandydami pavasarį
miestan prisivilioti.
Ir šiemet (kaip kasmet)
nespėjau pasiruošti
šiai atgimimo šventei.
Vėl vejuosi ir vejuosi
akim aš aitvarą spalvotą
plazdantį už lango,
šis uodega koketiškai mojuoja.
Ir vis aukštyn į dangų
jis pakilti bando.
Išsiplėšia staiga iš rankų..
Ir paukščiu pavirtęs
Tolin nuplasnoja.

2012 m. vasaris

apylinkės raganos

kai į mano namus sugužės visos apylinkės raganos
buvusios kordebaleto šokėjos ir jaunos išsišokėlės
<ilgais plaukais ir trumpais sijonais
trumpais plaukais ir ilgais sijonais>
kalbės garsiai, skambės aplink trys keturi kvartalai
istorijos liesis lengviau nei vynas iš parvirtusio butelio
<linksmų dienų ir liūdnų naktų
liūdnų dienų ir linksmų naktų>
<<
visos kažkieno motinos, dukros, kažkieno seserys,
kažkieno draugės ir žmonos, mylėtos ir mylimos,
ateityje nekart mylimosiomis būsiančios
<nepriklausančios niekam
ir nuo daug ko priklausomos>
aplink žaižaruos ir skambės, ir judės, suksis ratais,
pakampėse tyliai šnabždės savo paslaptis, juoksis,
svetainės centre gitara išraudos skaudžiai dainą
<“ragana, tu, ragana“, – girs/priekaištaus,
“ragana, aš, ragana“, – sutiks/abejos>
<<<
paryčiais išlakstys kiek pavargusios ir susivėlusios,
rasiu kelis pasiklydusius auskarus, lūpų dažus,
krūvą skarų, skardinę su nuorūkom, keletą knygų,
stiklo rutuliukų, senovinę sagę, paskubom parašytą raštelį
<dabar esu tuščia lyg senas futbolo kamuolys
ir pilna kaip rankas bešildanti pirštinė>

2011 m. gruodis

nėra kaip tu, nėra kaip aš

..šiąnakt sapnavau aš dainą..

nėra daugiau tokių kaip aš
ir trankos vėjas per šakas
išbelsdamas tą pačią dainą
kol pirštai čiuožia per rankas
ir karščio bangomis ateina
žinojimas, kad aš – ne aš

nėra daugiau tokių kaip tu
tarp šių beprotiškų naktų
kurios ateina ir praeina
tai atskirai, tai vėl kartu
mes girdime tą pačią dainą
ir supranti, kad tu – ne tu

nėra daugiau tokių kaip aš
nėra daugiau tokių kaip tu
ar aš – tai tu, ar tu – tai aš
kas pro duris dabar išeina?

2011 m. lapkritis

tavo sugrįžimas

man tavo sugrįžimas reikštų mirtį
ruduo ir pievoj lapai it pašėlę šoka
jie žalią spalvą nuo peizažo trina
o tavo jausmas – purvinas ir girtas
jaukus ir šiltas, bet kartu ir įžūlokas
po mano langu kaip šunelis trinas
sukrautos rymo tavo laiškų stirtos
sakai: “neberašyti tau aš nebemoku,
kai mėlynu ant balto – aš toks grynas,
laiškais aš pas tave einu kaip tiltu
mintyse sulendu gražiai į voką
išgerk pavakariais mane kartu su vynu
……taip elegantiškai kaip tu viena temoki…“

2011 m. spalis

ne.laiminga ne.pabaiga

“Jie susituokė ir gyveno ilgai bei laimingai.“
Iš pasakos

apie tokius mano senelė sakydavo: išsidraskė
kaip kad šašą nuo odos – plėšė skausmingai
(o jis jau buvo piktdžiugiškai įaugęs į kūną)
dužo arbatos servizai, skuteliais skriejo nuotraukos,
pusiau žirklės rėžė drabužius, paveikslus ir kilimus
lazeris naikino tatuiruotes, graveris – įrašus žieduos,
man – šuo, tau – katė, man – sūnus, tau – duktė
oras kambary aštrus kaip veidrodžio šukės
atspindi vienas kitą kreivom linijom, kampais
tik po tavęs, ne – tik po tavęs, o jei peiliu į nugarą
kalbama, kad jie dar šiandien taip tebestovi

2011 m. rugpjūtis

ratas po rato

“Atsimeni? Tai buvo taip seniai ir tikriausiai ne kartą jau keitėme savo pavidalą, tik kad atmintis silpna“.
Iš K. M. Čiurlionio laiško mylimai

“tai ne tu, – man šaukei, – tu ne taip ir ne tą pasakytum,
ne taip per petį žiūrėtum, ne tavo čia išraiška, balsas,
skonis, kvapas, alsavimas“..

atrodė, dieve, tiek mylėta, taip mylėta – nuo viršugalvio
iki pat kojų tarpupirščių, viską užmiršus, be atilsio,
be sąmonės, net be sapnų..

dabar telefono ragelyje tavo balsas, kurį dar pažįstu
su tarp stygų prilipusiais – amžinai, visada, tu tik tu,
dėl tavęs viskas verta..

ir dar kažkas naujo, aštraus gerklę skaudžiai vis duria:
kodėl nebe mes, už ką laikinai, nejau šitai baigias,
jei taip – kas dar turi prasmės..

jaučiu, taip mums buvo ne kartą, sykiais ištinka – prisimenu.
dar negimus žvaigždėse surašyta, nors ne – gal iškalta,
ratas po rato susitinkam, kad vėl išsiskirtume..

2011 m. rugpjūtis