– Tik neapleisk poezijos, nes ji gyvena tavyje.
– Vis dar rašau – per dovaną, per prakeikimą
…………………………………………….ar per klaidą.
Iš neįvykusio pokalbio

žodžiams, gyvenantiems many, suteikt sparnus
lai sklaidosi aplink po du, po tris ar kuopom
sparnuotom skruzdėlėm į dangų ar po žemę
nebesutramdomiems kaip kvailas ir beprasmis juokas
kaip žiovulys įstrigęs tarp žandikaulių, nebeišvysi
ir saulės spinduly sužibęs sparnas, ir Ikaro krytys
tai viskas žodžiuose, sakiniuose ir tarp eilučių
o vietoj lūpų ir gerklės, tik pirštai per klavišus
vis užsimerkusi plėšiu aš tamsą klampią, juodą
mintim lyg durklais, žodžiais lyg vandeniu per purvą
nematoma ranka išlieja rašalu ore, lietus nuplauna
tie vingrūs rašmenys – jie siūlais pavojingai išsiraizgo
susigeria į odą, peršti it ką tik jon įlieta tatuiruotė
neatsikratysi niekaip: trink netrynęs, rašyk nerašęs

2012 m. sausis

kai ateisi, sakai, aš nuplausiu tau kojas
kūną nušveisiu, nutrinsiu visą purvą,
svetimus bučinius, lytėjimus, prakaitą
sėdėsi ir lauksi, kol drumzlinom upėm
vanduo ras sau kelią į dulkiną žemę
dabar, pasakysi, tu man baltas lapas
užrašyti kaip laukiau šaukiau tos dienos
kai ateisi, ištiesi pavargusias kojas

2010 m. gegužė

Dangus šviežiai sutrypto sniego spalvos
Juo galbūt karių, mūšiuose žuvusių, vėlės
Ėjo tūkstantį kartų. Garcon, nešk kavos!
Šiandien taip ir nešvito. Žmonės it lėlės
Plastmasiniais veidais. Skauda juoktis,
Gyventi net skauda, kai bandai pajudėti
Surūdijęs visas tavo karkasas. Pavogti
Leiski, Dieve, alyvos. Leisk mums ateitį spėti
Iš juodų kavos tirščių. Mūsų nuodėmės smulkios,
Tokios amžinos bėdos. Prasijok mus pro rėtį
Ant patežusios žemės – nes dulkės į dulkes.

2010 m. lapkritis

Kartais jaučiuos tarsi būčiau jau daug ką palaidojus
Juoda suknele didelėj medinėj verandoj prie ežero
Iš lentynų stebi knygos. Šuo uodegą kandžioja
Paukščiai supas danguj, tyliai leidžiantis vakarui

Sekmadienis kviečia bažnyčion. Aš trečioj eilėje
Paslaptingai vis mirksi vargoninkas. Matyt jau bus
Paskutinis iš mano vyrų. Amžinai negyvensiu, deja
Ir mane vieną dieną medinėj dėžėj neš keturi į kapus

Atrodo, kad mirsiu rugsėjį. Žemė dar bus gan minkšta
Dalis lapų kybos, kiti gi klos žemę, maišysis po kojom
Norėčiau prieš numirštant būt nors truputėlį girta
Bet ar spėsiu išgert – tai kažkaip abejoju

2010 m. spalis

Išriedėjau iš didelio kamuolio ilgu raudonu siūlu
Tūkstantįkart ratais lėtai apsukau aplink Žemę
Gražiai ir tampriai margraščiu siūlas gula
Įlindau į senų marškinių kišenę
Lyg pailsus būčiau. Ir tūnau
Pamažu virsdama į senę
O pasaulis – į liūną
Iš manęs liemenę
Megzk sūnui
Sapne

2010 m. rugsėjis

krutina lūpas it melstųsi
vieną vandenin skandinau
kitą žemėsna pakasiau
trečias ugny suliepsnojo
taip nei vieno neliko
tik aš kalvarijų turguj
sveriu, grąžą skaičiuoju
sūnai aukso vežimais dangum
pralekia tvankų liepos vidunaktį
žaibais padalinę skliautą trissyk
ir jau nieko nelaukiu, netgi mirties

2010 m. birželis

Nerimas paukštuku virš širdies daužos
Suspausi tarp pirštų kauleliai suluš
Kur vakar buvo mūsų namas – laužas
Negesinai. Ne supermenas tu – žmogus

Varteliai lūžo, takelius žolė užžėlė
O šuliny nebe vanduo, tik smėlis
Tevaikštau aš balta, drungna it vėlė
Ir plunksnos sklaidos mūsų pagalvėlių

Sulimpa jos į du baltus sparnus
Ir link manęs artėja tarsi pultų
Gal žemėj vaizdas šiuo metu graudus
Bet skrist netrokštu, noriu tik prigulti

2010 m. balandis