tik tiek

Atleisk.. Tik tiek. Ir taip nelengva
Nurieda sunkiai it akmuo nuo kapo
Nepyk. Tik tiek. Tyla kaip bangos.
Galėtų dar ką pasakyt, tačiau nesako

Ir nekalba, vien rankos šaukia
Nuo įtampos prie upės sprogsta karklas
Lyg visą žiemą būtent šito būtų laukęs
Pasaulis trupa tarsi rūdžių paliestas žeberklas

2010 m. kovas

Reklama

pavasaris pragare

Nebėra jau kelio atgal. Jis remontuojamas.
Po ženklu “plyta“ guli pernai žuvęs žiogas
Atvažiavai, senokai stovi, lauki jau
Ir šnabždesiais tavasis sklinda monologas

Ir kuždesiais, apsikabinimais byra vakaras
Toks šiltas, minkštas, švelniai violetinis
Ir šypsosi Liuciferis prie nuorodos “Čia – Pragaras“
Taip suokalbiškai tarsi senas patikėtinis

Lyg būtų laukęs būtent mūsų, būtent šiandien
Toks pasipuošęs, išsiprausęs ir frakuotas
Tai intymi pavasarinė mūsų trio šventė
Ir šypsos mėnuo, šitas Kazio Binkio idiotas*

* Berlynas aukštyn kojom dribso,
O mėnuo, senas idiotas,
Elektros viela pažabotas,
Šypso.
K. Binkis “Vokiškas pavasaris“

2010 m. kovas

ne vieni

Mes užmirštam, kad nesam vieni
Virš galvų kabo skydas Mėnulio
Efemeriškas angelas medy gyvena
Smėly prie kojų raižo vienetą (tu ne nulis)

Musė kutendama ropoja kojos nykščiu
(Primena vaikystės vasaras kaime)
Nuotraukose ant stalo kelionė pernykštė
Padeda galvoj laikyti, ko neprisimeni savaime

Ir net kai vakare nusisuki lovoj į sieną
Kaip žydas prieš mirtį. Tamsa virpa, plaukia,
Šnibžda kažką, net ir tada tu ne vienas
Šalia prigulusi vienatvė – vėsioji tavo draugė

2010 m. kovas

skolon

Atėjo toks nukankintas – padavė ranką
Šiek tiek drebančią, tarsi po vakar
Užsiminė, kad dar kiek čia pagyventų
“Suprantu, kad skolon,“ – dar pasakė

Maišelyje darniai skimbčiojo buteliai
Kažkada jis tapė moteris – kūningas,
Bet begalves. “Jaučiausi tarsi budelis, –
Tačiau kitos kūno dalys užpildė, ko stinga“.

Sakė, kad pozuotoja manęs neimtų
Ne tas formatas, o jau ir potėpis netvirtas
“Tokias rankas turėjau,“ – gailisi. Jau švinta
Ir jis kaip cigaretės dūmas nyksta gatvių labirinte

2010 m. kovas

iš vakaro į rytą

Tamsrudžiai debesys lyg žemė viešėtų danguj
Ir gaisrai tolimam horizonte. Man šalta
Niaukstosi, po minutės vaizdai virs lietum
Pasaulis susigėsta, parausta it kaltas

Drovėdamasis griūna į lovą nakties
Sagas sagstosi, miglom krenta sijonai
Vuajeristiška sueitis – be jokios paslapties
Stebima nuo nemigos kenčiančių milijonų

Paryčiui vel išraudę tarsi sugulę netyčia
Paskubom susiruošia, rengiasi nusisukę
Saulė juokias kiek piktokai iš už bažnyčios
Pavydu prageltęs mėnulis skęsta upėj

2010 m. kovas

atspindžiai

mes tik atspindžiai dangiškųjų mūsų
kurie vaikšto po du Dievo soduose
visuose veidrodžiuose, nutuptuose musių
mūsų nėra, ten ne mes, pasirodo

tik iliuzija esame, sapnas be miego
raibuliai suraukšlėję vandens paviršių
virstam cukraus vata, beskoniu sniegu
ir į kitą sapną, skrydy viską pamiršę

2010 m. kovas