Įsibridau iki pusės. Paklausei: “Nebijai?“
Ko? “Paskęsti“. Šimtą kartų skendau.
Porą kartų pavyko. “O pavyko jai?“
Pirštu rodai. Į moterį – dabar matau
Ant suolelio, bet lyg išmesta ant kranto
Nieko nelaukia. Akyse tūkstančiai vakardienų
Pavyko, – sakau. – Nesunkiai iš trečio karto.
Dabar joje jau nieks negyvena.
2010 m. gegužė
Kartais kaip upė. Be dešinio kranto
Kaip dangus be nei vieno paukščio
Kaip duonos kepėja be rankų
Kaip lakūnė bijanti aukščio
Kartais kaip knyga be lapų
Stiklinė be vandens, laivas be burių
Kaip numiręs, palaidotas, bet be kapo
Kaip namas be stogo, langų ir durų
Kartais kaip naktis be sapnų, aušra be saulės
Kaip širdis be ilgesio, be laukimo
Ant stalo vyno butelis. Nei vienos taurės
Ir klouno veidas danguj be grimo
2010 m. balandis
Brendu krantu šiltu melsvu
O karštis lipa kūnu.
Skenduolis miegantis ten tu?
Kitų tokių nebūna.
Kitų plaukai visai kiti
Blakstienos, rankos, kojos
Jausmai liūdni, keisti, girti
Kažkur pilve kvatoja
Grasina jie mane užgriūt
Užspaust gigantų kūnais
Ir klausimas – nebūt ar būt
Kaip Hamletui užkliūna
Nukrist šalia tavęs lengvai
Užmigt šiltai apglėbus
Bet nepatogu virst čionai
Per daug žmonių prabėga
Palauksiu, kol srovė kita
Tave nuneš pajūriu
Laukinis krantas. Ten kviesta –
Žuvėdros lemtį buria
2008 m. rugsėjis
Evelinos namai 