dulkės ištrina

šio miesto dulkės ištrina mano veidą
nyksta kūno kontūrai šaligatviu einant
išsmilksta aukštyn, gyvate nuvingiuoja
čia vis mažiau, ten daugėjant ir plečiantis
pro vijoklius šelmiškai rožės šypsos
mašinose saldžiai miega vairuotojai
kojos ant vairo, mintys sapnų karalystėj
plaukiu šiltame dienos aliejuj lengvai
kažkada tai jau buvo – šie deja vu
kaip saulės žybsniai nuo stiklo šukės
eita, būta, jausta – į akis, į lūpas, į plaukus
lyg padegt norėdami kūną, kurio ir nėra
gyvate nuvingiavęs už debesies snaudžia

2011 m. gegužė

Reklama

širdis benamė katė

Mano širdis, benamė katė, atradus namus
Tik kartais pavasarį, kai langas pravertas
Ji užšoka ant stalo priešais ir žiūri tolyn
Iš kur vėjas atneš pražydėjusių pievų kvapą
Garsų sumišusių aidą, nuotykių pažadą
Tada taip norisi liuoktelti lyg tarp kitko
Palikus patogų gyvenimą it gyvatė išnarą
Bet primina koją, kadais akmeniu sužeistą
Prisimena alkį, bėgimą ratu lyg į niekur
…………………………………………ir lieka

2010 m. gruodis

ne mano

Ant kelių – katė, kurios niekada neturėjau,
Ir šitie namai, kuriuose gyvent neteko
Gėlės ne mano, nors kaip beprotė sėjau
Ne mano upė, gyvate link jos takas

Ir tu ne mano. Nebučiuotas, nelauktas
Manyje tiek keliavęs, bet negrįžęs nė karto
Tiktai jausmas gilus ir platus, ir toks aukštas:
Jis – mano! stiklo šukėm ant kelio pabertas

2010 m. liepa