upė tekanti aukštyn

Čia jau nieko seniai nebėra
Tik upė tekanti aukštyn
Naktimis lipa per akmenis
Vis žuvimis užkliūdama
Ir visai kitokią dainą ji ošia
Nei jos paprastos seserys
Žemyn slėniu bėgančios
Įsiręžia būna, sunkiai vaitoja
Sako: Jau daugiau negaliu
Štai šitaip prieš srovę
Kažkaip nežmoniškai
Prieš taisykles, gamtos jėgas
Pasileisčiau kaip sesės žemyn
Gera būtų tekėt iš inercijos
Poilsis vienas, koks ten bėgimas
Ką gi man reikštų srovę apsukt
Ir džiaugsmingai žemyn
Svarsto vis lipdama akmenim
Žolėms pilvą kutenant

2011 m. sausis

Reklama

nuo kalno

83826887

Viršūnėm medžių verčiuos minkštai
Į kitą žalio kalno pusę
Ar tu tą, sese, pajutai?
Kartu vartysies? Ar pabūsi?

Kol aš riedėsiu nuo kalvos
Ir debesys man glostys plaukus
Lanšaftas šis ne Lietuvos
(Ten tik laukai, šalia – palaukės)

Ten lipt į kalvą pe trumpai
O dar trumpiau nuo jos riedėti
Ko šiandien reikia man – kalnai
O kad smagu bus pažadėti

Aš tau galiu kad ir dabar
Vartytis daug smagiau prieš lietų
Nes debesų daug. Na o dar
Verties greičiau nei šiaip reikėtų

 

2009 m. rugpjūtis

sese

3454-000010

Neverki, sese – mums šypsosis saulė
Kaip cukrus debesys ištirps danguj
Šiek tiek iš laimės girtos po pasaulį
Basom, šlapiais plaukais lietuj

Su saule lyja – taip keistai atrodo
Ir šaukiam, kad karaliau, duonos neturi!
Mes tokios šlapios ir lietuj vienodos
Kad peršalsim ir sirgsim švelniai vis bari

Mus gimdė motinos skirtingos
Ir ne tie patys buvo mūs tėvai
Bet tas ryšys tarp mūsų ypatingas
Mums ir tylėti, ir kalbėt gerai

Širdim jaučiu – žinau, kada numirsi
Tuomet numirs dalis manęs
Bet po mirties mes į tą patį virsim
Į ką? Nepyk, bet nežinau kol kas

 

2009 m. vasaris

raganos

200547275-001

Mes, sese, esam šiuolaikinės raganos
Nors tik juokais pasiburiam iš tirščių
Dažniau po nugara paklodės negu samanos
Sapnuos tik ilgesingai trūksta kvapo miško viržių

Dar trūksta pilnaties pakibusios virš girios
Ir liepsnomis nakčia karštai bešokančių laužų
Net mūsų raudos nebe vilkiškos balsu, o tylios
Ir intuicija vis tirpsta kaip ledynai pamažu

Pasaulis ragina mus eit į išorę, į plotį, ne į gylį
Paviršiuj plūduriuot užuot panėrus į gelmes
Kūrėja mumyse retai prašnenka, dažniau tyli
Nors abejonėm, baimėm ją nutildom būtent mes

Dabar natūraliau iš lėto mirti nei gyventi
Mums trūksta ore deguonies, o aplinkoj spalvų
Nebemadinga būt kitokia, oriai po truputį senti,
Iškelti meilės, žmogiškumo svarbą virš daiktų

Ekranuos saldžiai ir vienodai šypsos lėlės
Reklamos aršiai šaukia: “Be naujovių tu – ne tu!“
Mes kartais lyg mažytės kvailos beždžionėlės
Arenos ratuose atbėgusios palinksminti kitų

Gal tik per Vėlines tarp bėgančių liepsnelių
Pasauly mirusių klajojam, sese, lyg jaukiuos namuos
Ir kapinės kaip podiumas gyvų ir mirusių suknelių
Su raganiškais pavadinimais ir datom antkapiuos senuos

2007 m. lapkritis