Kartais eilėraščiai užstringa galugerkly
Kutena, atrodo, sukosėtum – op ir išspjautum
Bet ne. Tarsi čiuptuvėliais laikosi sau įsikibę
Nei pirmyn, nei atgal. Svetimkūniai įkyrūs
Vyno taurė man iš kairės, bilda raidės
Bandau išsilaisvint, atrodo nedaug ir beliko
Tačiau vieną iškosčiu ir kitas jo vieton
Iškart įsibrauna ir stovi gerklėj kantriai laukdamas
Kol jį išnešiosiu ir gimties taku išstumsiu į šviesą
2011 m. sausis
Kartais kaip upė. Be dešinio kranto
Kaip dangus be nei vieno paukščio
Kaip duonos kepėja be rankų
Kaip lakūnė bijanti aukščio
Kartais kaip knyga be lapų
Stiklinė be vandens, laivas be burių
Kaip numiręs, palaidotas, bet be kapo
Kaip namas be stogo, langų ir durų
Kartais kaip naktis be sapnų, aušra be saulės
Kaip širdis be ilgesio, be laukimo
Ant stalo vyno butelis. Nei vienos taurės
Ir klouno veidas danguj be grimo
2010 m. balandis
Iš mano venų gurga purpurinis kraujas
Tirštai granatų sultim per asfaltą
Gyvenimas taip išgaruoja, nieko naujo
Taip, mea culpa, kaltas, kaltas, kaltas
Arčiau dangaus kasdien, arčiau mirties
Minkštutis avinėlis malasi po kojom
Man be tikėjimo taip šalta, be vilties
Ir po kelis kartus kažkam vis tai kartoju
Lig dugno gerti taurę, ligi pabaigos
Taip tarsi patį troškulį skandintum
Už lango nėra šventės. Ir nėra progos
Į sceną leidžias deus ex machina
………………….užpučia žibintą
Ir švinta.
2010 m. sausis
Pliki nuogi – jausmus iššvaistę
Ištroškę išrišimo ir malonės
Iš meilės liko tik šalta pašvaistė
Mielasis, ne dievai, mes tiktai žmonės
Atsiminimais žvaigždės krenta
Tarsi turėtų šildyt, bet visai nešilta
Sudėjai delnus maldai ir paleidai ranką
Kaip tik tada vandens srovė paplovė tiltą
Tą, ant kurio mes leidom laiką
Tokie besvoriai ir tokie laimingi
Dėl to, kas buvo man neliūdna ir negaila
Tik kartais taurėj beprotybės lašo stinga
2009 m. rugsėjis
Evelinos namai 