dulkės ištrina

šio miesto dulkės ištrina mano veidą
nyksta kūno kontūrai šaligatviu einant
išsmilksta aukštyn, gyvate nuvingiuoja
čia vis mažiau, ten daugėjant ir plečiantis
pro vijoklius šelmiškai rožės šypsos
mašinose saldžiai miega vairuotojai
kojos ant vairo, mintys sapnų karalystėj
plaukiu šiltame dienos aliejuj lengvai
kažkada tai jau buvo – šie deja vu
kaip saulės žybsniai nuo stiklo šukės
eita, būta, jausta – į akis, į lūpas, į plaukus
lyg padegt norėdami kūną, kurio ir nėra
gyvate nuvingiavęs už debesies snaudžia

2011 m. gegužė

Reklama

pavasaris. romantiškai

žalia staiga visas gatves aptraukė
per naktį, mums visai nepasiruošus
į spintas nesuslėpus šiltų paltų
lengvom suknelėm dar nepasipuošus

išglostė vėjas skruostus ir suvėlė plaukus
per visą naktį dūko tarp namų ir upės
ilgai manęs prie seno miesto parko laukė
ir ant vijoklių supos, supos, supos

2011 m. balandis

vyšnių sodas

Aš pasiklydusi tarp
Viešbučių ir kambarių,
Rankinėj krūvos raktų
Nešvinta, nors po keturių
Ir skamba muzika
Be ritmo ir be takto
Po oda tūkstančiai spyglių
Juos išrenku per dieną
Seniai neberašau eilių
It vyšnios kauliukus
Išspjaudau jas po vieną
Galbūt po šimto metų
Toj vietoj sodas oš
Po medžiais jo mylės, kentės
Neramūs Čechovo veikėjai
(aš – partery, trečioj eilėj
Ir mano plaukus velia vėjas)

2011 m. vasaris

atspindėk mano veidą


“Lygiai kaip vanduo atspindi veidą,
taip vieno žmogaus širdis atspindi kitą.“ Pat.27;19

Kaip tu mane atspindėsi
Po daugelio metų, mylimas mano?
Būsiu tokia kaip tada? Tokia kaip dabar?
Ar tokia, kokios būtum norėjęs?
Gyvenimas it baisus uraganas
Per mus prasinešė…
Tu sakei: “Mylimoji, tai vėjas,
Langines glostė, plaukus švelniai suvėlė“.
Nepasirengus buvau ir nelaukiau
Neparuošiau aš pagalvėlės
Minkštai mums nukristi…
Kai vėl susitiksim po šimtmečio
Atspindėk mano veidą, koks jis buvo tada
Lyg vanduo man jį sugrąžinki
Mylimas mano…

2010 m. lapkritis

lengva kaip sapnas

Kodėl mirtis sunki?
Ji tarsi medžio sėkla
Įstrigusi į plaukus
Ja pasipuošusi eini
Gatve tarsi be jos
Ir medžiai plaukia
Pro šalį darniai eilėmis
Barstydami aplink lapus
Numirusius į žemę traukia

Kodėl mirtis sunki?
Ji lyg nukritęs lašas
Kurį prarado debesis
Praslysdamas pro šalį
Besvoris, abejingas
Jis niekad čia nebesugrįš
Ant skruosto džiūna lašas
Bejėgiškai sustingęs
Dabar tiktai kiti bekris

Kodėl mirtis sunki?
Kai skersvėjis paglosto
Užtrenkdamas namų duris
Kaip šilko skarele per kojas
Kaip mylimas – taip švelniai
Jis perbėga per kūną
Ir tu linksmai kvatojies
Mirtis lengva kaip sapnas
Lengva kaip pūkas, tarsi oras
Matai, ten ji? Ranka mojuoja

2010 m. spalis

nuo kalno

83826887

Viršūnėm medžių verčiuos minkštai
Į kitą žalio kalno pusę
Ar tu tą, sese, pajutai?
Kartu vartysies? Ar pabūsi?

Kol aš riedėsiu nuo kalvos
Ir debesys man glostys plaukus
Lanšaftas šis ne Lietuvos
(Ten tik laukai, šalia – palaukės)

Ten lipt į kalvą pe trumpai
O dar trumpiau nuo jos riedėti
Ko šiandien reikia man – kalnai
O kad smagu bus pažadėti

Aš tau galiu kad ir dabar
Vartytis daug smagiau prieš lietų
Nes debesų daug. Na o dar
Verties greičiau nei šiaip reikėtų

 

2009 m. rugpjūtis