įsiskverbti

Įsiskverbti pilnumom ir tuštumom
Iki šerdies. Ertmėm judėt link tikslo
Alkanas keleivis namo taip grįžta
Sprogdina būgnelius ausų tyla
Vis viens į kitą be poilsio, be riksmo
Atodūsiais apsaugodami jautrią klausą
Neapskaičiuota, nutrūktgalviška, neverta
Mes tik šešėliai buvusiųjų mūsų blausūs
Ir mūsų kontūrai išskysta dienoje
Jau vienas kito neberandame. Tik randai
Dabar mus dengia lyg antra oda
Aš išsinešiu tavo kvapą mažoje dėželėj
Nuo mėtinių pastilių. Be žodžio “myliu“
Nuo pernai gruodžio iki šio birželio
Mes bandėme kažką apgauti. Suskilo
Nuo nesibaigiančio laukimo lango stiklas

2010 m. liepa

bučiniai

Kas liks, kai visus bučinius surinksiu
Lūpos vėl bus lyg nėkart nebučiuotos
Sausos ir drungnos. Tik tyla vietoj riksmo
Išvalgytos, išgertos, išduotos

Ir vistiek bučinio laukiančios. Godžios.
Reikalauja ir prašo. Maldauja ir atima.
Šnibžda: “Myliu – tik garsas, tik žodžiai
Tik pamiškėm skriejantys voratinkliai“…

Pirštu perbrauksiu – patikrinsiu, ar pasiilgo
Kaip kankinosi, kaip laukė ir ką paaukotų
Švelniai, kutenančiai tarsi liesčiau smilga
Ir tavo aimana iš lūpų. O gal čia tavo juokas?

2010 m. balandis

tik tiek

Atleisk.. Tik tiek. Ir taip nelengva
Nurieda sunkiai it akmuo nuo kapo
Nepyk. Tik tiek. Tyla kaip bangos.
Galėtų dar ką pasakyt, tačiau nesako

Ir nekalba, vien rankos šaukia
Nuo įtampos prie upės sprogsta karklas
Lyg visą žiemą būtent šito būtų laukęs
Pasaulis trupa tarsi rūdžių paliestas žeberklas

2010 m. kovas

žodis

Tai žodis buvo pradžioje. Taip viskas prasidėjo.
Paskui ir sakiniai pabiro stiklo rutuliukais
Bet visko pasakyti taip ir nesuspėjau
Gal laiko, o gal žodžiuose raidžių pritrūko

Paskui tylėjome ilgai. Tyla – tai auksas, –
pasakei. – Beverčiai žodžiai kaip vaikai
Bepildantys baseiną gilų šaukštais.
Štai dešimt metų sėdi prieš mane ir nieko nesakai.

2009 m. liepa

prieš aušrą

Tamsiausia naktis prieš aušrą
Surinksiu aš savo skausmą
Lyg žemuoges ant smilgelės
Lyg žiedlapius nuo gėlės

Aš plaukus ranka nubrauksiu
Sapnuose tave pašauksiu
Žinau, kad tik taip ateisi
Pakaks vien to, kad esi

Pažvelk kaip mūs sielos šoka
Tik jos taip nakty šokt moka
Raudonom aistros suknelėm
Žaliom skausmo dilgėlėm

Jau saulė per dangų salto
Šviesėja spalva asfalto
Blakstienų plaštakės kyla
Ir plyšta nakties tyla

 

2007 m. lapkritis

norai

 

 

 

 

 

 

 

Guliu ir leidžiu į dangų norus
Lengvus kaip muilo burbulas
Berniūkščiai landžioja pro tvorą
Slapčia pažaisti futbolo

Virš stadiono juokas kyla
Natom užgriebęs debesis
Paskui užleidžia vietą tylai
Ramybe medžiai stebisi

Aukštybių lietumi suvilgyti
Kaip lapai norai sprogsta
Vos spėja šitie išsipildyti
Staiga žiūri kiti jau noksta

Juos rideni po miesto parką
Kaip kad berniūkščiai kamuolį
Šlavėjai skveruos daro tvarką
Šis vaizdas gydo sielos nerimą

2007 rugsėjis