kai ateisi, sakai, aš nuplausiu tau kojas
kūną nušveisiu, nutrinsiu visą purvą,
svetimus bučinius, lytėjimus, prakaitą
sėdėsi ir lauksi, kol drumzlinom upėm
vanduo ras sau kelią į dulkiną žemę
dabar, pasakysi, tu man baltas lapas
užrašyti kaip laukiau šaukiau tos dienos
kai ateisi, ištiesi pavargusias kojas
2010 m. gegužė
Ar pameni? Kaip nudegei ranka palietęs?
Ant delno plėtėsi dėmė it kontūras Italijos
O šešios kimono įspraustos azijietės
Prie kito stalo vyto kaip vazone kalijos
Aš parkeriu numelsvinau Siciliją mažytę
Nuo bato lekiančią tarsi išdykęs vaikas
Tu juokavai, kad žaizdai nebeleisi gyti
Net kai ateis gijimui skirtas laikas
Už lango leidosi pavargęs lapas
Ir parke prigulė kaip senas alkoholikas
Mielasis, čia ne aš, pasaulis dreba
Mat mušė miesto laikrodis vienuolika
Tu tatuiruotė mano po oda, sakiau
Neišnaikinsi vandeniu ir lazeris čia nepadės
Tu ne stipriau ir ne karščiau, tačiau giliau
Kažkur visai arti arba šalia širdies
2010 m. vasaris
Evelinos namai 