Ant kelių – katė, kurios niekada neturėjau,
Ir šitie namai, kuriuose gyvent neteko
Gėlės ne mano, nors kaip beprotė sėjau
Ne mano upė, gyvate link jos takas
Ir tu ne mano. Nebučiuotas, nelauktas
Manyje tiek keliavęs, bet negrįžęs nė karto
Tiktai jausmas gilus ir platus, ir toks aukštas:
Jis – mano! stiklo šukėm ant kelio pabertas
2010 m. liepa
Žibintai languos lyg įšilusios gėlės
Jos suvirpa vėjyje, tarsi pamoja
Ir žmonės aplink – tokios didelės lėlės
Nusilenkiu – publika garsiai paploja
Nuo scenos nukrinta vėduoklė sulūžus
Du bravo, trys bis’ai ir vienas “nuo scenos!“
Aš neverkiu, mama, tai skruostai sudužo
Rausvi it prie lango trapus ciklamenas
Sueižėjo rankos ir kojos nukrito
Širdis išsiliejo kaip vaškas sušilęs
Taip, mama, spektaklis, tačiau visai kitas
Aš vėl pasirengusi – uždanga kyla
2010 m. sausis
Kaštonai trenkia rudeninį maršą
Krituoliai veržiasi į paskutinį mūšį
Baloj ne mano veidas – jo nevykęs šaržas
Jį ištaisyt nebegaliu – pieštukas lūžo
Lietus išmaudo miestą tarsi vaiką
Ir saulės rankšluosčiu šiltai užkloja
Iki vidurnakčio dar liko marios laiko
Einu gatve ir lapų gėlės skleidžiasi po kojom
2009 m. rugsėjis
Priešpilnis – liūdnas, geltonas
Kvepia levandom iš spintos
Per kojas bangom sijonas
Indėniškai kasos supintos
Aplinkui švelni bossanova
Nuslysta plaukais, ausim, rankom
Ir nors jau birželis, ne kovas
Pirmąsias gėles pirštais renkam
O jos nesilaiko, jos bėga
Iš rankų nervingai šokančių
Sutirpsta it pernykštis sniegas
Prie klombos gatvėj Vokiečių
2009 m. birželis
Vazone vysta jaunos tulpės
Bebaigiančios gyvenimą
Vos kelios dienos – ir į dulkes
Iš realaus – į menamą
O menamam – auksiniai sodai
Ir gėlės ten nevysta
Ten visada gerai atrodai
Ir niekada neklysti
Ten visada tu – super moteris
Ir viskas šitaip tobula
O, Ieva, na kodėl tu vietoj torto
Tada suvalgei obuolį?
2009 m. gegužė
  |
Savaitgalį mieste gražiai palijo vyrais
Jie krito iš dangaus lengvai ir vikriai
Juos gaudė moterys – kitaip jie būtų mirę
Mylėt žadėjo aistriai, amžinai ir stipriai
Įkurdino namuos ir rūpinos be proto
Šie augo, skleidėsi kaip keistos gėlės
Gražaus balselio buvo, taisyklingo stoto
Suaugusių mergaičių gyvos lėlės
Tik vieną dieną parke saulės švietė
Taip skaisčiai – kaip tik kartą metuos
Ir vyrai išgaravo antrų pusių nepakvietę
Paliko liūdnos našlės prie šaltos arbatos
Po metų susirinkusios į lietaus šokį
Ir nusimetusios juodus drabužius
Jos vėl paprašė siųsti liūtį lygiai tokią
Ir nuo jų prašymų mama gamta palūžo
2007 m. lapkritis
Evelinos namai 