šypsena

Jau daug metų iš tikro nesijuokiau
Pilna džiaugsmo burna, iki užsimiršimo
Nebijodama klausimo: “Iš ko?“

Prieš veidrodį derinu šypseną
Matuojuos kaip per siaurą sijoną
Pro duris slysta vaikas. Jam truputį baisu

Sustingsta liesdamas rankeną
Sako: palauksiu kieme ant suolelio
Iki prosenelės laidotuvių dar visa valanda

2010 m. gegužė

Reklama

iš vakaro į rytą

Tamsrudžiai debesys lyg žemė viešėtų danguj
Ir gaisrai tolimam horizonte. Man šalta
Niaukstosi, po minutės vaizdai virs lietum
Pasaulis susigėsta, parausta it kaltas

Drovėdamasis griūna į lovą nakties
Sagas sagstosi, miglom krenta sijonai
Vuajeristiška sueitis – be jokios paslapties
Stebima nuo nemigos kenčiančių milijonų

Paryčiui vel išraudę tarsi sugulę netyčia
Paskubom susiruošia, rengiasi nusisukę
Saulė juokias kiek piktokai iš už bažnyčios
Pavydu prageltęs mėnulis skęsta upėj

2010 m. kovas

įšilusiam ore

Aš pamenu, jog buvo vasaros pradžia
Virš miesto džiuvo purūs debesų sijonai
Kaimynė – besišypsanti, tingi, nėščia
Už agurkus raugintus siūlė milijoną

Įšilusiam ore kabojo kažin koks laukimas
Toksai saldus kaip seno sodo kriaušės
Ir mūsų dienos – įdomiausias kinas
Tik kino juostą kandys štai apgraužė

O nuotraukų albumuose sutūpę
Manieji protėviai kuždėjosi ir juokės
Atsiminimai bėgo šuoliais palei upę
O kitądien sugrįžo sunkiu voku

Be atgalinio adreso ir be siuntėjo
Tiktai kvepėjo vanile ir mėtom
Jo turinį lengvai išbarstė vėjas
Ir sklaidėsi ore kvapai iš lėto

 

2009 m. gruodis

geltonas eilėraštis

85146447

 

Priešpilnis – liūdnas, geltonas
Kvepia levandom iš spintos
Per kojas bangom sijonas
Indėniškai kasos supintos

Aplinkui švelni bossanova
Nuslysta plaukais, ausim, rankom
Ir nors jau birželis, ne kovas
Pirmąsias gėles pirštais renkam

O jos nesilaiko, jos bėga
Iš rankų nervingai šokančių
Sutirpsta it pernykštis sniegas
Prie klombos gatvėj Vokiečių

 

2009 m. birželis

užmigo

sb10065332i-003

Sijono klostėse saulėlydis užmigo
Plaukais užklojau snaudžiančius vaikus
Man šią savaitę parą pamiegot pristigo
Šį mėnesį nebuvo laiko mint sapnų takus

Nes visą šitą laiką aš rašiau ligi ankstyvo ryto
Užmerkusi akis sapnuodavau raides
Eilėraščiai kaip šilti lietūs lijo, tyliai krito
O paryčiui, rausvėjant žarai, vis taisydavau klaidas

Skubėjau baigti knygą pirmą, gal ir paskutinę
Nes nežinojau laiko kiek šioj žemėje turiu
Vėliau įsilindau giliai kaip kad Sokratas į statinę
Ir visą amžinybę jau iš ten išlįsti negaliu

Vis sėdžiu tamsoje šiltai ir kiek nuobodžiai
Ir teka valandos kažkur į užmaršties laikus
O kartais kaip ta vilkė orą uostau godžiai
Ir kojos mintyse vis lekia į laukus

Ar laisva būti tik iliuzijų kelionės?
Ar žodis laimė tai tik sąvoka tuščia?
Ir rodos man, kad mūsų prakeikimas – abejonės
Ir kai gyvename rytoj ir vakar, o ne čia

 

2007 spalis

naktis virš Vilniaus

vilnius20at20night205

Naktis virš Vilniaus kabo tyliai
Žibintais ir langais žymėdama gatves
Kas antrame kieme kas nors ko nors nemyli
Tu tvirtini, kad štai manajame nemyli nieks tavęs

Tu man sakai, kad tau gyvenimas kankynė
Jei beldęs valandą atsitrenki į nebylias duris
Net šunį įsileidžia gailestingi į laiptinę
O aš esu laukinė ir beširdė moteris

Man reik kasdien kitos spalvos sijono
Many kasdien vis nuotaika kita
Kasnakt miegoti eičiau vis į skirtingą rajoną
Tik kad dabar finansų padėtis ne ta

Mes nesam šiandien tokie pat kaip buvom vakar
Aš už minutės jau kitas eiles kuriu
Kad neįbrisim dukart upėn herodotai šneka
Jiems prieštaraut nei noriu, nei galiu

Tik amžinas ir visagalis šypsosi dvasingai
Raitydamas ir tiesdamas mirtingiesiems kelius
Ir apie tai galvodama jaučiuosi ypatingai
Šimtais eilėraščius kepu lyg sausainius

 

2007 rugsėjis