tądien miriau, tik jie pamiršo imt ir pakasti
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
pati sau atrodžiau ilgas, tolyn besidriekiantis kelias
kuriuo jau nieks neateis, nei išeis, nei sugrįš
rankom į viršų it kokia medinė rodyklė į pietus
“esu reikalinga, – sakiau sau, – guliu ne be reikalo
ne išmesta, ne užmiršta, ne palikta, bet naudinga…“
šunys, aplojantys karavanus, girdėjosi baisiai toli
joks žmogus nepraėjo, nei paukštis praskrido
rasa krito ir džiuvo, tik aš nedūlėjau, nenykau
lyg mirtis iš sąrašų būt išmetus be teisės sugrįžti
saulė kilo ir leidosi, naktys plazdėjo juodu šilku
praėjo daug metų, virš manęs sudilo krūvos mėnulių
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
nes nors ir miriau, jie pamiršo imt ir pakasti
2012 m. kovas
Evelinos namai 