tądien miriau, tik jie pamiršo imt ir pakasti
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
pati sau atrodžiau ilgas, tolyn besidriekiantis kelias
kuriuo jau nieks neateis, nei išeis, nei sugrįš
rankom į viršų it kokia medinė rodyklė į pietus
“esu reikalinga, – sakiau sau, – guliu ne be reikalo
ne išmesta, ne užmiršta, ne palikta, bet naudinga…”
šunys, aplojantys karavanus, girdėjosi baisiai toli
joks žmogus nepraėjo, nei paukštis praskrido
rasa krito ir džiuvo, tik aš nedūlėjau, nenykau
lyg mirtis iš sąrašų būt išmetus be teisės sugrįžti
saulė kilo ir leidosi, naktys plazdėjo juodu šilku
praėjo daug metų, virš manęs sudilo krūvos mėnulių
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
nes nors ir miriau, jie pamiršo imt ir pakasti

2012 m. kovas 

Kartais kaip upė. Be dešinio kranto
Kaip dangus be nei vieno paukščio
Kaip duonos kepėja be rankų
Kaip lakūnė bijanti aukščio

Kartais kaip knyga be lapų
Stiklinė be vandens, laivas be burių
Kaip numiręs, palaidotas, bet be kapo
Kaip namas be stogo, langų ir durų

Kartais kaip naktis be sapnų, aušra be saulės
Kaip širdis be ilgesio, be laukimo
Ant stalo vyno butelis. Nei vienos taurės
Ir klouno veidas danguj be grimo

2010 m. balandis

Toks didelis ir riebus paukštis
Lyg nusileido. Gal nudribo
Neskaudžiai. Maža buvo aukščio
Vasaris šąlo. Ir pasnigo

Iš riksmo pamaniau, kad povas
Bet nespalvotas, visas pilkas
Išskrido jis pro langą kovą
Stebėjausi, kaip ten pratilpo

Dabar man retkarčiais atrodo
Kad tamsiame kampe jis tupi
Ir viskio gryno (taip, be sodos)
Dar šliūkšteliu. Jau žydi tulpės

2010 m. vasaris

10100548

 

 

 

 

 

Aš nieko nekviečiau, nešaukiau,
Nelaukiau lange, nebudėjau.
Tuščiais į dangų šoviau
Ir net gi tai nepadėjo

Nudėti pakibusio nerimo
Lyg pikto ir svetimo paukščio
Gitaros stygas švelniai derinu
Ant seno niūraus devynaukščio.

 

2009 m. birželis