daug ką palaidojus

Kartais jaučiuos tarsi būčiau jau daug ką palaidojus
Juoda suknele didelėj medinėj verandoj prie ežero
Iš lentynų stebi knygos. Šuo uodegą kandžioja
Paukščiai supas danguj, tyliai leidžiantis vakarui

Sekmadienis kviečia bažnyčion. Aš trečioj eilėje
Paslaptingai vis mirksi vargoninkas. Matyt jau bus
Paskutinis iš mano vyrų. Amžinai negyvensiu, deja
Ir mane vieną dieną medinėj dėžėj neš keturi į kapus

Atrodo, kad mirsiu rugsėjį. Žemė dar bus gan minkšta
Dalis lapų kybos, kiti gi klos žemę, maišysis po kojom
Norėčiau prieš numirštant būt nors truputėlį girta
Bet ar spėsiu išgert – tai kažkaip abejoju

2010 m. spalis

meilėje yra kažkas šuniško

Meilėje yra kažkas šuniško
Žvilgsniai, glostymai, sekimai.
Prieraišos grandinės. Ryškūs
Pasiilgimai. Virš atgimusio Tymo
Kvartalo paukščiai sugrįžta.
Liūdnas klounas be grimo,
Prasilošęs kareivis be ryžto –
Štai kaip atrodom. Nurimo
Žvangėjimas. Sutemos tirštos
Tik širdis… kaukė tol, kol užkimo
Ir nors nei vienas mūsų nemiršta
Jaučiuos be galo sunki. Kaip iš švino.

2010 m. rugsėjis

nurenk

Nurenk mane. Nuimki drabužius.
Nutrauk abejingumą, nuovargį.
Nuplėšk emocijas, išrauk žodžius
Ir pasodinki tylą. Pasodink medžius.

Tų medžių lizduose miegos vaikai
Sapnuos spalvotuos nardys paukščiai
Tyli dabar. Ir nieko nesakai.
Manęs bijai? Ar šito medžio aukščio?

Tu nejudi. Nors rankoj nieko nelaikai
Ji sugniaužta į kietą kumščio plieną
Tyli ir šimtmetį man nieko nesakai
Kalbi, bet žodžio negirdžiu nei vieno.

 

2008 m. vasaris

Esu

 

Esu žiema. Balta kaip pienas.
Minkšta kaip katino kailiukas.
Su manimi esi tu vienas. Ir ne vienas.
O po sočių pietų ne ledas aš, o šiltas rūkas.

Esu pavasaris. Veržlus ir neprotingas,
Taip erzinančiai nenuspėjamas.
Aistros tiek daug, ramybės štai pristinga.
Siaučiu kaip tas pasiutęs vėjas.

Esu aš vasara. Brandi, karšta, vaisinga,
Sušildanti ir migdanti glėby kaip vaiką.
Many sultingais obuoliais ir kriaušėm sninga.
Galiu aš girdyt ir maitint be saiko.

Esu ruduo. Esu aš į save kelionė.
Geltonų ir raudonų lapų mirgesy
Lietaus ir paukščių “viso gero“ fone
Esu džiaugsme. Esu ir liūdesy.

Ir dar. Esu svajonė.
Šilta jauki.
Esu aš. Aš esu.
Tiki?

 

2008 m. vasaris

mano Dievas

Tai mano Dievas
Supas mo medžiu
Aš juoką jo
Nuo paryčių girdžiu
Tu man sakai,
Jog taip nebūna,
Kad Dievas nesileis
Į šitą liūną,
Tau taip tikėjimo
Kaskart pritrūksta,
Man Dievo angelai
Juokauja, dūksta.
Tau paukščiai paprasti
Danguj gyvena,
Ant balto debesies
Ne angelai plevena.
Man ženklus siunčia
Iš aukščiau,
O tu sakai:“Aš netikiu,
Nes nemačiau“.
Bet man svarbiau,
Kad juos širdim
Jaučiau.

2007 m. gruodis