Štai išvažiuosiu vėl į Romą
Ir ars poetica ten kursiu
Aš emigracijos sindromą
Šiąnakt klastingai išsibursiu
Ir skrydį oro balionu
Virš išsidrėbusios Europos
Keliaudama aš gyvenu
Sustojusi gyvent nemoku
Tačiau stotelėse gerai
Pailsint kojas, na ir galvą
Ir mintys – mano aitvarai
Beskrisdami vis keičia spalvą
2009 m. rugpjūtis
Manęs nėra, esu ant menčių šviežias randas
Sparnai nulūžo, o ir plunksnos vėjy skraido
Plačiai atvertas liūdi penkto aukšto langas
O po išpiltą pieną katės ir varnėnai braido
Aš gyvenau tiktai du rudenius, dvi vasaras
Pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn lekiojau
Svaigau iškėlus šūkį, kad gyventi pasaka
Paskui šnekėt tokias nesąmones nustojau
Ir numiriau. Taip krenta angelai pakitus oro srovei
Jie sklando kiemuose tarsi numirę medžių lapai
Į piramides kiemsargiai lapus ir angelus sukrovė
Paskleisdami plačiai puvėsių ir vanilės kvapą
Maniau, kad skrisiu aš lengvai iš penkto aukšto
Kaip skrenda angelas į dangų lengvas, nemirtingas
Šis nepavykęs skrydis – tai meduj deguto šaukštas
Nors ir medus šios vasaros kažkoks neypatingas
2007 m. lapkritis
Evelinos namai 