Ir žiedlapiais išsisklaidžiau. Taip skaudžiai.
Be vėjo ir lietaus – lyg jie tebūtų priešai.
Tačiau, jeigu manai, kad tai mane palaužė –
Nė vėlnio! Gal tiktai gavau per riešą,
Kai gyniausi ranka. Nes žodžiais nemokėjau.
Tik tiek. Ruduo vidun įkėlė aukso koją.
Kažkas jau baigės. Liūdi, kad vasara praėjo?
Bet viskas tik kartojas ir kartojas.
Šie mano žodžiai, šitos raidės.
Aplink vis sukas žiedlapių audra svaigi
Pradžia tuomet, kai viskas baigias,
Kas buvo iki tol. Išnyksta. Tiktai tu lieki.
2009 m. liepa
Evelinos namai 