įsiskverbti

Įsiskverbti pilnumom ir tuštumom
Iki šerdies. Ertmėm judėt link tikslo
Alkanas keleivis namo taip grįžta
Sprogdina būgnelius ausų tyla
Vis viens į kitą be poilsio, be riksmo
Atodūsiais apsaugodami jautrią klausą
Neapskaičiuota, nutrūktgalviška, neverta
Mes tik šešėliai buvusiųjų mūsų blausūs
Ir mūsų kontūrai išskysta dienoje
Jau vienas kito neberandame. Tik randai
Dabar mus dengia lyg antra oda
Aš išsinešiu tavo kvapą mažoje dėželėj
Nuo mėtinių pastilių. Be žodžio “myliu“
Nuo pernai gruodžio iki šio birželio
Mes bandėme kažką apgauti. Suskilo
Nuo nesibaigiančio laukimo lango stiklas

2010 m. liepa

sena stotis

Aš mirtį savyje nešioju
Kažkur tarp inkstų ir širdies
Kaip apgamą dešinės kojos
Kaip randą virš kairios akies

Kaip vaiką motina ant rankų
Kaip gėlą, džiaugsmą atminty
Ji moneta šaltai sužvanga
Riedėdama tuščioj stoty

Kuri nebeveikia jau amžių
Nebesulaukia traukinių
Jos sienų teptuku nedažo
O salėj nerenka vinių

Iškritusių iš senų sienų
Išbirusių kaip pažadai
Išeiname visi po vieną
O dienos žudo kaip nuodai

 

2009 m. gegužė

išbalo rytas

                                                         

 

 

 

 

 Tai tik išbalo rytas tarsi nusigandęs
Palikęs prietemas tarpuvarčių kampuose
Ir saulė lyg užgyti baigęs randas
Raudoną spalvą barsto tolumose

Su žydro ilgesio didžiule vėliava
Dangum keliauja debesų vagonai
O horizontas lyg styga tiesus ir mėlynas
O juk prieš valandą liepsna raudona

Gaisrai grasino. Kol rasa sužibo
Ant žalio ir svaigaus it meilė lauko
O išgaravusi žymėjo ribą
Tarp ryto ir dienos, kurios ir vėl sulaukėm 

 

2009 m. kovas

angelas

Manęs nėra, esu ant menčių šviežias randas
Sparnai nulūžo, o ir plunksnos vėjy skraido
Plačiai atvertas liūdi penkto aukšto langas
O po išpiltą pieną katės ir varnėnai braido

Aš gyvenau tiktai du rudenius, dvi vasaras
Pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn lekiojau
Svaigau iškėlus šūkį, kad gyventi pasaka
Paskui šnekėt tokias nesąmones nustojau

Ir numiriau. Taip krenta angelai pakitus oro srovei
Jie sklando kiemuose tarsi numirę medžių lapai
Į piramides kiemsargiai lapus ir angelus sukrovė
Paskleisdami plačiai puvėsių ir vanilės kvapą

Maniau, kad skrisiu aš lengvai iš penkto aukšto
Kaip skrenda angelas į dangų lengvas, nemirtingas
Šis nepavykęs skrydis – tai meduj deguto šaukštas
Nors ir medus šios vasaros kažkoks neypatingas

 

2007 m. lapkritis