Nerimas paukštuku virš širdies daužos
Suspausi tarp pirštų kauleliai suluš
Kur vakar buvo mūsų namas – laužas
Negesinai. Ne supermenas tu – žmogus
Varteliai lūžo, takelius žolė užžėlė
O šuliny nebe vanduo, tik smėlis
Tevaikštau aš balta, drungna it vėlė
Ir plunksnos sklaidos mūsų pagalvėlių
Sulimpa jos į du baltus sparnus
Ir link manęs artėja tarsi pultų
Gal žemėj vaizdas šiuo metu graudus
Bet skrist netrokštu, noriu tik prigulti
2010 m. balandis
Manęs nėra, esu ant menčių šviežias randas
Sparnai nulūžo, o ir plunksnos vėjy skraido
Plačiai atvertas liūdi penkto aukšto langas
O po išpiltą pieną katės ir varnėnai braido
Aš gyvenau tiktai du rudenius, dvi vasaras
Pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn lekiojau
Svaigau iškėlus šūkį, kad gyventi pasaka
Paskui šnekėt tokias nesąmones nustojau
Ir numiriau. Taip krenta angelai pakitus oro srovei
Jie sklando kiemuose tarsi numirę medžių lapai
Į piramides kiemsargiai lapus ir angelus sukrovė
Paskleisdami plačiai puvėsių ir vanilės kvapą
Maniau, kad skrisiu aš lengvai iš penkto aukšto
Kaip skrenda angelas į dangų lengvas, nemirtingas
Šis nepavykęs skrydis – tai meduj deguto šaukštas
Nors ir medus šios vasaros kažkoks neypatingas
2007 m. lapkritis
Evelinos namai 