tik tavo rankos ir tavo kūnas,
ir tavo kvapas, ir tavo žodžiai,
lipnus kaip vasaros medus sotumas
mes atsivalgėm viens kito godžiai
mes atsigėrėm viens kito svaigiai
ir nepalikom rytojui nieko
sakei, kad skyrėmės mylėt nebaigę
aplinkui krentant kaštonų sniegui
2010 m. gegužė
Kaštonai trenkia rudeninį maršą
Krituoliai veržiasi į paskutinį mūšį
Baloj ne mano veidas – jo nevykęs šaržas
Jį ištaisyt nebegaliu – pieštukas lūžo
Lietus išmaudo miestą tarsi vaiką
Ir saulės rankšluosčiu šiltai užkloja
Iki vidurnakčio dar liko marios laiko
Einu gatve ir lapų gėlės skleidžiasi po kojom
2009 m. rugsėjis
Kaštonų taurės aplink pakibo
Pavasario karšta puota
Alyvų kvepiančion sodybon
Esu lyg šventėn pakviesta
Su raudonais naujais bateliais
Per miesto parką aš lekiu
O vėjas plaukus aršiai velia
Ir aš ant jo linksmai šaukiu:
“Nesugadinsi man šios šventės
Nesulaikysi nors tu ką
Man šiandien bėgti – tai gyventi
Kaip vėjas šiandien aš laisva“.
2009 m. gegužė
Vilniuj kaštonai išsprogo
Šiemet kaip niekad masiškai
Sėdim ant čerpinio stogo
Ir diskutuojam dvasiškai
Dalinamės knygų siužetais
Šventųjų Raštų istorijom
Knygom naujausiom poetų
Ir užsimiršę kvatojamės
Juokas virš Vilniaus aidi
Gyventojai spėja – griaustinis
Tai jų nereikšmingos klaidos
Ne pirmos, ne paskutinės
Akimirką žodžiai baigias
Ant stogo ilgiau jų pakanka
Kaštonai – pavasario snaigės
Žiedais švelniai krenta į ranką
2007 m. spalis
Evelinos namai 