apylinkės raganos

kai į mano namus sugužės visos apylinkės raganos
buvusios kordebaleto šokėjos ir jaunos išsišokėlės
<ilgais plaukais ir trumpais sijonais
trumpais plaukais ir ilgais sijonais>
kalbės garsiai, skambės aplink trys keturi kvartalai
istorijos liesis lengviau nei vynas iš parvirtusio butelio
<linksmų dienų ir liūdnų naktų
liūdnų dienų ir linksmų naktų>
<<
visos kažkieno motinos, dukros, kažkieno seserys,
kažkieno draugės ir žmonos, mylėtos ir mylimos,
ateityje nekart mylimosiomis būsiančios
<nepriklausančios niekam
ir nuo daug ko priklausomos>
aplink žaižaruos ir skambės, ir judės, suksis ratais,
pakampėse tyliai šnabždės savo paslaptis, juoksis,
svetainės centre gitara išraudos skaudžiai dainą
<“ragana, tu, ragana“, – girs/priekaištaus,
“ragana, aš, ragana“, – sutiks/abejos>
<<<
paryčiais išlakstys kiek pavargusios ir susivėlusios,
rasiu kelis pasiklydusius auskarus, lūpų dažus,
krūvą skarų, skardinę su nuorūkom, keletą knygų,
stiklo rutuliukų, senovinę sagę, paskubom parašytą raštelį
<dabar esu tuščia lyg senas futbolo kamuolys
ir pilna kaip rankas bešildanti pirštinė>

2011 m. gruodis

Reklama

niekieno

sb10069018d-001

Aš niekieno ragana
Niekieno motina
Aš karštesnė už vasarą
Ir šlapesnė už potvynį

Nekviesta neprašyta
Nelaukta nemylėta
Aš lape surašyta
Poema be poeto

Aš gimtis be vaikelio
Aš našlė netekėjus
Stoviu liepa prie kelio
Taršo plaukus man vėjas

Aš viena vienutėlė
Kaip tas amžinas žydas
Vėjas suknią pakėlė
Ir paraudo šis rytas

 

2009 m. sausis

raganos

200547275-001

Mes, sese, esam šiuolaikinės raganos
Nors tik juokais pasiburiam iš tirščių
Dažniau po nugara paklodės negu samanos
Sapnuos tik ilgesingai trūksta kvapo miško viržių

Dar trūksta pilnaties pakibusios virš girios
Ir liepsnomis nakčia karštai bešokančių laužų
Net mūsų raudos nebe vilkiškos balsu, o tylios
Ir intuicija vis tirpsta kaip ledynai pamažu

Pasaulis ragina mus eit į išorę, į plotį, ne į gylį
Paviršiuj plūduriuot užuot panėrus į gelmes
Kūrėja mumyse retai prašnenka, dažniau tyli
Nors abejonėm, baimėm ją nutildom būtent mes

Dabar natūraliau iš lėto mirti nei gyventi
Mums trūksta ore deguonies, o aplinkoj spalvų
Nebemadinga būt kitokia, oriai po truputį senti,
Iškelti meilės, žmogiškumo svarbą virš daiktų

Ekranuos saldžiai ir vienodai šypsos lėlės
Reklamos aršiai šaukia: “Be naujovių tu – ne tu!“
Mes kartais lyg mažytės kvailos beždžionėlės
Arenos ratuose atbėgusios palinksminti kitų

Gal tik per Vėlines tarp bėgančių liepsnelių
Pasauly mirusių klajojam, sese, lyg jaukiuos namuos
Ir kapinės kaip podiumas gyvų ir mirusių suknelių
Su raganiškais pavadinimais ir datom antkapiuos senuos

2007 m. lapkritis

esu kokia esu

as

Esu tokia, kokia esu
Ir man atrodo – visai nieko
Aš kartais vyrus palieku
O kartais jie mane palieka

Dar kartais šoku ant stalų
Skaitau geras knygas po liepa
Aš noriu daug vienu metu
O būna, kad nenoriu nieko

Aš kartais vasara kvepiu
Ir jūra šėlstančia už kopų
Ir mašina pasiutusiai lekiu
Dainuodama už vairo ką tik moku

Aš nepagaunama žuvis tinklu
Žvaigždė nukritusi ant stogo
Aš taip beveik visus pasaulyje myliu
Kad negaliu linkėti nieko blogo

Per pilnatį taip atsitinka
Kad pilka vilke kaukiu
Ar bėgu ragana basom sniegu
Nes aukštakulniais bėgt nemoku

Aš medžių kalbą suprantu
Galiu pakalbint vėją, žiogą
Ir tiltu būti tarp dviejų krantų
Juo į gyvenimą atvesti žmogų

Su manimi retai ramu
Man periodiškai “nurauna stogą“
Tačiau esu ir vaistas nuo visų ligų
Galiu išgydyti netgi banalią slogą

Ir paukščiai suka manyje lizdus
Neatsižvelgdami, koks Lietuvoj sezonas
Tu mano akyse skaitai vaikų vardus
Garsai visi šiam aktui muzikinis fonas

Esu tokia, kokia esu
Ir aš jaučiu, kad mane tokią Dievas myli
Ir kiek dar būsiu čia žinot nesutinku
O ir orakulai užklausti tyli

 

2007 rugpjūtis