nėra, ko bijoti

Jau nėra, ko bijoti
Visi vakar prabėgo
Visi rytoj neatėjo
Šitame laike ir erdvėj
Neturėdami nieko
Ir viską turėdami
Niekuo nebebūdami
Ir visa kuo esantys
Iškilę ir puolę
Šventai nusidėję
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

Jau nėra, ko bijoti
Judesiai lyg aliejuj
Plukdytume kūnus
Lyg virstume oru
Besvoriai, bekvapiai
Bevardžiai, belyčiai
Iškalti ant akmens
Medyje išraižyti
Nė ženklo mūsų nelikę
Nė menkiausios dalelės
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

2011 m. balandis

ašara

Beržų kepurėm šešėliai nubėga
Kelias vyniojas lankais ir pusračiais
O ant blakstienų saulė dar miega
Ašara rieda – pirštu ją nukrečiu

Ašaroj mano rytoj, vakar, šiandien
Ji už mane, už tave, už žmoniją
Mano akyse lyg Baltijoj vandens
Jei tik pritrūksta – iškart vėl prilyja

Mano delnuose tik smiltys nuo kopų
Sausa ir šilta – užeik ir išdžiūsi
Prisipažinsiu: verkiu aš retokai
Vos kartais vanduo, dažniau – oro gūsis

 

2009 m. kovas

pusplikiai debesys

Pusplikiai debesys maudos danguj
Pievos nugulusios taikiai
Kas bus rytoj – pagalvosiu paskui
Šiandien galvot man nereikia.

Šiandien tereikia gulėt ant žolės
Veidu į Dievą ir Saulę
Laukti, kol kas pasiges ir pakvies
Rytdiena šiandien – apgaulė.

Rytdiena šiandien – raidžių kratinys
Nieko nereiškiantis žodis
Čia ir dabar – tiktai šis sakinys
Tarsi žvaigždė kelią rodys.

2008 m. rugsėjis

nemoku

 Nemoku tavęs nemylėt.
Vakar, šiandien, rytoj.
Tarsi mirkčiau lietuj.
“Ateini, meile?“. “Tuoj“.

Be ilgesio moku.
Be žodžių, akių.
Nakty tyliai šoku.
Nelaukiu, tikiu.

Dienos keičias veidas
Iš lėto, minkštai.
Naktis nusileido.
“Ar, meile, matai?“

Po šypseną skruostuos
Laiškai viens kitam
Aš tau – grįžti uostas
Pasauly keistam.

2008 m. liepa

užmigo

Sijono klostėse saulėlydis užmigo
Plaukais užklojau snaudžiančius vaikus
Man šią savaitę parą pamiegot pristigo
Šį mėnesį nebuvo laiko mint sapnų takus

Nes visą šitą laiką aš rašiau ligi ankstyvo ryto
Užmerkusi akis sapnuodavau raides
Eilėraščiai kaip šilti lietūs lijo, tyliai krito
O paryčiui, rausvėjant žarai, vis taisydavau klaidas

Skubėjau baigti knygą pirmą, gal ir paskutinę
Nes nežinojau laiko kiek šioj žemėje turiu
Vėliau įsilindau giliai kaip kad Sokratas į statinę
Ir visą amžinybę jau iš ten išlįsti negaliu

Vis sėdžiu tamsoje šiltai ir kiek nuobodžiai
Ir teka valandos kažkur į užmaršties laikus
O kartais kaip ta vilkė orą uostau godžiai
Ir kojos mintyse vis lekia į laukus

Ar laisva būti tik iliuzijų kelionės?
Ar žodis laimė tai tik sąvoka tuščia?
Ir rodos man, kad mūsų prakeikimas – abejonės
Ir kai gyvename rytoj ir vakar, o ne čia

 

2007 spalis

suklupę

Suklupę bažnyčiose meldžiamės
Ir prašom Aukščiausio išganymo
O gavę – burnojam ir keikiamės
Baruose skandindami nerimą

Išplauname atmintį gėrimais
Ir šokam užmiršę, kad mirštam
Žvakutėm nuklojame Vėlines
Ir virtinėm traukiam, net tiršta

O šiandien nuliūdusi slepiasi
Kol rytdieną buriam iš kortų
Gyvenimas dega kaip žvakės
Karštai, tarsi šimtas ant torto

Gyvenimas sukas kaip ratas
Vežimo vis nykstančiam kaime
Staiga – iškart šachas ir matas
Ir Dievas šią partiją laimi

2007 m. spalis