dulkės ištrina

šio miesto dulkės ištrina mano veidą
nyksta kūno kontūrai šaligatviu einant
išsmilksta aukštyn, gyvate nuvingiuoja
čia vis mažiau, ten daugėjant ir plečiantis
pro vijoklius šelmiškai rožės šypsos
mašinose saldžiai miega vairuotojai
kojos ant vairo, mintys sapnų karalystėj
plaukiu šiltame dienos aliejuj lengvai
kažkada tai jau buvo – šie deja vu
kaip saulės žybsniai nuo stiklo šukės
eita, būta, jausta – į akis, į lūpas, į plaukus
lyg padegt norėdami kūną, kurio ir nėra
gyvate nuvingiavęs už debesies snaudžia

2011 m. gegužė

tos kitos

vienas toks menkai žinomas kritikos genijus
sėdėdamas bare prieš tikrai paskutinį bokalą
tvirtino, jog poezija – visiškas ekshibicionizmas
ir net bjauriau, nes ne kūną, o sielą apnuogini
tad čia iškrypimas kvadratu, gal ne kubu, šaukė jis
aš tai ką – beveik niekada apie save nerašau
rašo tos kitos, kurios pasirodo, kai snaudžiu
jos lenda viršun pasikeisdamos, kartais porom
tuomet kikena, spaudžia klaviatūros mygtukus
kartais privelia grubių stiliaus klaidų, nusirašo
bilda jų eilėraščių ritmas, pataikaujama publikai
gal joms kaip žiogams primėtyti pakampėmis
plytų drėgnų, pupelių, žalios žolės ir laukt
kol susirinks, pradės čirkšt ir nugaiš rudeniop
ir ant pirštų pagalvėlių nuguls laiko dulkės

2011 m. kovas

nešvito

Dangus šviežiai sutrypto sniego spalvos
Juo galbūt karių, mūšiuose žuvusių, vėlės
Ėjo tūkstantį kartų. Garcon, nešk kavos!
Šiandien taip ir nešvito. Žmonės it lėlės
Plastmasiniais veidais. Skauda juoktis,
Gyventi net skauda, kai bandai pajudėti
Surūdijęs visas tavo karkasas. Pavogti
Leiski, Dieve, alyvos. Leisk mums ateitį spėti
Iš juodų kavos tirščių. Mūsų nuodėmės smulkios,
Tokios amžinos bėdos. Prasijok mus pro rėtį
Ant patežusios žemės – nes dulkės į dulkes.

2010 m. lapkritis