nedaloma dalis

Aš neturiu namų, draugų ir tikslo
Rytojui net ir duonos neturiu
Man kojas glosto margos gėles, viksvos
Iš upės slėniu tekančios geriu

Aš pasaulinė valkata, klajūnė
Keliauju, nes sustojus mirčiau
Ir lopą vis po lopo ant drabužių siūnu
O miegu ant kvapiųjų miško viržių

Esu nedaloma dalis pasaulio būvio
Dygsniu mažyčiu priguliau aš Dievo siuviny
Kol kas iš kraujo, kaulų mano kūnas
Vėliau gyvenimą pamiršiu Letos vandeny

Neamžina šita ilga kelionė
Mes tokie trapūs, tokie laikini
Voratinkliuose klausimų ir abejonių
Tokie vaikai vis dar ir jau tokie seni

 

2009 m. kovas

mirtis

Namai visų. Ir tolima kelionė.
Pradžia ir pabaiga. Diena. Naktis.
Šalta ir deginanti. Kaip tiesa. Kaip abejonė.
Taip. Ji tokia. Ji – tai mirtis.

Ji motiniškai suruošia vaikus savus į kelią.
Ji prideda mums lagaminą dovanų.
“Iki, sūneli“ ar “Iki, dukrele“,
O tu: “Sugrįšiu aš, trumpam tik išeinu“.

Paskui mirtis taip kantriai surenka po vaiką
Išbirusius po kaimus, miestus ir kelius
Tik mes užmiršę ją dar prašom laiko
Vis apeliuodami į jos jausmus kilnius

O gal tiesiog pasveikinkim sutikę mirtį
Sakykim švelniai tyliai: “Ave mortis“
Paimk mane. Ir Meilę. Ir Tikėjimą. Ir Viltį.
Žvakučių reiks. Tačiau jau ne ant torto.

2008 m. vasaris

raganos

Mes, sese, esam šiuolaikinės raganos
Nors tik juokais pasiburiam iš tirščių
Dažniau po nugara paklodės negu samanos
Sapnuos tik ilgesingai trūksta kvapo miško viržių

Dar trūksta pilnaties pakibusios virš girios
Ir liepsnomis nakčia karštai bešokančių laužų
Net mūsų raudos nebe vilkiškos balsu, o tylios
Ir intuicija vis tirpsta kaip ledynai pamažu

Pasaulis ragina mus eit į išorę, į plotį, ne į gylį
Paviršiuj plūduriuot užuot panėrus į gelmes
Kūrėja mumyse retai prašnenka, dažniau tyli
Nors abejonėm, baimėm ją nutildom būtent mes

Dabar natūraliau iš lėto mirti nei gyventi
Mums trūksta ore deguonies, o aplinkoj spalvų
Nebemadinga būt kitokia, oriai po truputį senti,
Iškelti meilės, žmogiškumo svarbą virš daiktų

Ekranuos saldžiai ir vienodai šypsos lėlės
Reklamos aršiai šaukia: “Be naujovių tu – ne tu!“
Mes kartais lyg mažytės kvailos beždžionėlės
Arenos ratuose atbėgusios palinksminti kitų

Gal tik per Vėlines tarp bėgančių liepsnelių
Pasauly mirusių klajojam, sese, lyg jaukiuos namuos
Ir kapinės kaip podiumas gyvų ir mirusių suknelių
Su raganiškais pavadinimais ir datom antkapiuos senuos

2007 m. lapkritis

užmigo

Sijono klostėse saulėlydis užmigo
Plaukais užklojau snaudžiančius vaikus
Man šią savaitę parą pamiegot pristigo
Šį mėnesį nebuvo laiko mint sapnų takus

Nes visą šitą laiką aš rašiau ligi ankstyvo ryto
Užmerkusi akis sapnuodavau raides
Eilėraščiai kaip šilti lietūs lijo, tyliai krito
O paryčiui, rausvėjant žarai, vis taisydavau klaidas

Skubėjau baigti knygą pirmą, gal ir paskutinę
Nes nežinojau laiko kiek šioj žemėje turiu
Vėliau įsilindau giliai kaip kad Sokratas į statinę
Ir visą amžinybę jau iš ten išlįsti negaliu

Vis sėdžiu tamsoje šiltai ir kiek nuobodžiai
Ir teka valandos kažkur į užmaršties laikus
O kartais kaip ta vilkė orą uostau godžiai
Ir kojos mintyse vis lekia į laukus

Ar laisva būti tik iliuzijų kelionės?
Ar žodis laimė tai tik sąvoka tuščia?
Ir rodos man, kad mūsų prakeikimas – abejonės
Ir kai gyvename rytoj ir vakar, o ne čia

 

2007 spalis