Aistra kaip persirpusi kriaušė
Ranka prilipo neatplėši
Skiltelėmis aš ją sulaužiau
Ir sumečiau į gražią dėžę
O kai pritrūks aplinkui vaisių
Tą dėžę imsiu ir atversiu
Džiovintom skiltimis pažaisiu
Ir aistrą buvusią sugersiu
Lyg orą iš vandens iškilus
Paskui pirštus aš nulaižysiu
Tokia skani esu, kai myliu
Pakviesk, vėl pas tave atbrisiu
Žole rasota tartum jūra
Prinokusi, saldi, sultinga
Jaučiu– tu į mane jau žiūri
Ir lauki. Skaudžiai buvau dingus
2010 m. vasaris
O kosminiai lėktuvai krinta it apalpę
Metalas čeža kaip saldainių popierėliai
Sirenom prakaukia vėluojanti pagalba
Debesimis pakėlus gelsvą, purų smėlį
Lakūnai byra iš dangaus kometom
Sužiburiavę gęsta prie pat žemės
Naktis prakvipusi aistra ir mėtom
Šilta kaip tėvo kailinių kišenė
Kažkur aušra praplėšus juodą maršką
Iš lėto keliasi. Nuoga, drėgna, laiminga
Rugpjūčio vidurys – nuo ryto karšta
Todėl ir keista, kad ant mūsų sninga
2010 m. sausis
Nupiešiu vakarą virš šilto ežero
Ir dangų viršum jo parimusį
Ar man dažų užteks – nepažadu
Bet įkvėpimo trūkumas – štai minusas
Gesinantis kūrybines aistras
Po dangumi kaip mano vaikų akys
Tol, kol eilėraščių aš nekuriu
Leisk, Dieve, man nupiešti vakarą
2009 m. birželis
Aistra aksomo suknele raudona
O meilė lininiu aprėdu
Jos lekia traukiniais į Lisaboną
Vagone aš prie lango sėdžiu
Keliauju išorėj ir viduje keliauju
Ir ten, ir šičia keičias miestai
Tik ratą apsuku ir vėl iš naujo
O kartais – išorinė ir vidinė siesta
O kartais jausmas, kad pasiekei tikslą
Atrodo rankoje paukštelis šiltas
Tačiau labai trumpai tai vyksta
Kol baigias tunelis, už lango dingsta tiltas
2009 m. sausis
Tamsiausia naktis prieš aušrą
Surinksiu aš savo skausmą
Lyg žemuoges ant smilgelės
Lyg žiedlapius nuo gėlės
Aš plaukus ranka nubrauksiu
Sapnuose tave pašauksiu
Žinau, kad tik taip ateisi
Pakaks vien to, kad esi
Pažvelk kaip mūs sielos šoka
Tik jos taip nakty šokt moka
Raudonom aistros suknelėm
Žaliom skausmo dilgėlėm
Jau saulė per dangų salto
Šviesėja spalva asfalto
Blakstienų plaštakės kyla
Ir plyšta nakties tyla
2007 m. lapkritis
Pušyse pasiklydusių kūnų
Kvapas plaukia vienstiebiais laivais
Aistroje užsisupusi kliūnu
Tarsi vaikas kulniukais aukštais
Po svetainę pašėlusi sukas
Mano meilė viražais keistais
Ir dabar šitas namas tai rūkas
Kambariai mano virto raistais
Jie įtrauks mus į garmantį liūną
Skęsim ten su visais pažadais
Tu raminsi: “Brangioji, taip būna“
Ir išeisi prašvitus laukais
2007 m. kovas
Evelinos namai 