nedaloma dalis

Aš neturiu namų, draugų ir tikslo
Rytojui net ir duonos neturiu
Man kojas glosto margos gėles, viksvos
Iš upės slėniu tekančios geriu

Aš pasaulinė valkata, klajūnė
Keliauju, nes sustojus mirčiau
Ir lopą vis po lopo ant drabužių siūnu
O miegu ant kvapiųjų miško viržių

Esu nedaloma dalis pasaulio būvio
Dygsniu mažyčiu priguliau aš Dievo siuviny
Kol kas iš kraujo, kaulų mano kūnas
Vėliau gyvenimą pamiršiu Letos vandeny

Neamžina šita ilga kelionė
Mes tokie trapūs, tokie laikini
Voratinkliuose klausimų ir abejonių
Tokie vaikai vis dar ir jau tokie seni

 

2009 m. kovas

nurenk

Nurenk mane. Nuimki drabužius.
Nutrauk abejingumą, nuovargį.
Nuplėšk emocijas, išrauk žodžius
Ir pasodinki tylą. Pasodink medžius.

Tų medžių lizduose miegos vaikai
Sapnuos spalvotuos nardys paukščiai
Tyli dabar. Ir nieko nesakai.
Manęs bijai? Ar šito medžio aukščio?

Tu nejudi. Nors rankoj nieko nelaikai
Ji sugniaužta į kietą kumščio plieną
Tyli ir šimtmetį man nieko nesakai
Kalbi, bet žodžio negirdžiu nei vieno.

 

2008 m. vasaris

kaip aš be tavęs

Kaip aš be tavęs gyvenu?
Ne vietoj– kaip smėlis tarp pirštų
Seniai nesapnuoju sapnų
O kartai atrodo, kad mirštu

Aš kartais tave aptinku
Minioj judesių ir drabužių
Tuomet kaip maža sutrinku
Dingstu tarp garsių širdies dūžių

Tai, ką tau rašau – banalu
Už tai mane kritikai bara
Bet man taip rašyt malonu
Ir siųsti žodžius šiuos tau gera

Gyvent be tavęs taip ramu
Nors būtent ramybė man priešas
Gal bėgt nuo savęs iš namų?
Ar persipjaut ryt abu riešus?

Nors ne, tai ne mano dalia
Užbaigti šitaip ryšį tarp mūsų
Aš liksiu per amžius šalia
Ne kūnu, dvasia tyliai būsiu

 

2007 m. gruodis

palijo

Savaitgalį mieste gražiai palijo vyrais
Jie krito iš dangaus lengvai ir vikriai
Juos gaudė moterys – kitaip jie būtų mirę
Mylėt žadėjo aistriai, amžinai ir stipriai

Įkurdino namuos ir rūpinos be proto
Šie augo, skleidėsi kaip keistos gėlės
Gražaus balselio buvo, taisyklingo stoto
Suaugusių mergaičių gyvos lėlės

Tik vieną dieną parke saulės švietė
Taip skaisčiai – kaip tik kartą metuos
Ir vyrai išgaravo antrų pusių nepakvietę
Paliko liūdnos našlės prie šaltos arbatos

Po metų susirinkusios į lietaus šokį
Ir nusimetusios juodus drabužius
Jos vėl paprašė siųsti liūtį lygiai tokią
Ir nuo jų prašymų mama gamta palūžo

 

2007 m. lapkritis