fontanuose gyvena žuvys
nebeišplauksiančios į jūras
jos visą dieną smalsiai žiūri
jos visą naktį tyliai tūno
kol aplink sukasi ir ūžia
marga praeivių karuselė
jau šilta – vidurys gegužio
ir gražios moterys kaip lėlės
srovės pagautos romiai plaukia
tylėdamos į savo jūras
o žuvys jų fontanuos laukia
pro šalį einant smalsiai žiūri
2011 m. balandis
Dangus šviežiai sutrypto sniego spalvos
Juo galbūt karių, mūšiuose žuvusių, vėlės
Ėjo tūkstantį kartų. Garcon, nešk kavos!
Šiandien taip ir nešvito. Žmonės it lėlės
Plastmasiniais veidais. Skauda juoktis,
Gyventi net skauda, kai bandai pajudėti
Surūdijęs visas tavo karkasas. Pavogti
Leiski, Dieve, alyvos. Leisk mums ateitį spėti
Iš juodų kavos tirščių. Mūsų nuodėmės smulkios,
Tokios amžinos bėdos. Prasijok mus pro rėtį
Ant patežusios žemės – nes dulkės į dulkes.
2010 m. lapkritis
  |
Savaitgalį mieste gražiai palijo vyrais
Jie krito iš dangaus lengvai ir vikriai
Juos gaudė moterys – kitaip jie būtų mirę
Mylėt žadėjo aistriai, amžinai ir stipriai
Įkurdino namuos ir rūpinos be proto
Šie augo, skleidėsi kaip keistos gėlės
Gražaus balselio buvo, taisyklingo stoto
Suaugusių mergaičių gyvos lėlės
Tik vieną dieną parke saulės švietė
Taip skaisčiai – kaip tik kartą metuos
Ir vyrai išgaravo antrų pusių nepakvietę
Paliko liūdnos našlės prie šaltos arbatos
Po metų susirinkusios į lietaus šokį
Ir nusimetusios juodus drabužius
Jos vėl paprašė siųsti liūtį lygiai tokią
Ir nuo jų prašymų mama gamta palūžo
2007 m. lapkritis
Mes, sese, esam šiuolaikinės raganos
Nors tik juokais pasiburiam iš tirščių
Dažniau po nugara paklodės negu samanos
Sapnuos tik ilgesingai trūksta kvapo miško viržių
Dar trūksta pilnaties pakibusios virš girios
Ir liepsnomis nakčia karštai bešokančių laužų
Net mūsų raudos nebe vilkiškos balsu, o tylios
Ir intuicija vis tirpsta kaip ledynai pamažu
Pasaulis ragina mus eit į išorę, į plotį, ne į gylį
Paviršiuj plūduriuot užuot panėrus į gelmes
Kūrėja mumyse retai prašnenka, dažniau tyli
Nors abejonėm, baimėm ją nutildom būtent mes
Dabar natūraliau iš lėto mirti nei gyventi
Mums trūksta ore deguonies, o aplinkoj spalvų
Nebemadinga būt kitokia, oriai po truputį senti,
Iškelti meilės, žmogiškumo svarbą virš daiktų
Ekranuos saldžiai ir vienodai šypsos lėlės
Reklamos aršiai šaukia: “Be naujovių tu – ne tu!“
Mes kartais lyg mažytės kvailos beždžionėlės
Arenos ratuose atbėgusios palinksminti kitų
Gal tik per Vėlines tarp bėgančių liepsnelių
Pasauly mirusių klajojam, sese, lyg jaukiuos namuos
Ir kapinės kaip podiumas gyvų ir mirusių suknelių
Su raganiškais pavadinimais ir datom antkapiuos senuos
2007 m. lapkritis
Evelinos namai 