Rytas kankinio mirtimi miršta
Rausvais atspindžiais išgaruoja
O saulė spigina pro pirštus
Trečiam aukšte kas valsą groja
Balandžiai sukas piruetais
Virš padėvėto čerpių stogo
Tas valsas toks švelnus ir lėtas,
Ar kambary kas nors ir šoka?
Gatve berniūkščiai trys prabėga
Jie keikiasi net ausys linksta
O natos krenta tarsi sniegas
Keli akordai – ir pradingsta
2009 m. spalis
Pasaulis mano sumažėjo
Dabar tik kambarys su langu
Užuolaidą paglostė vėjas
Pakilo aitvaras į dangų
Gatve prabėgo šešios katės
Jas nusivijo trys vaikai
Saulėlydis tarsi gyvatė
Mane suspaudė taip tvirtai
Kad pajudėt nebegalėjau
Ir netgi nieko pasikviest
Vėl išdidžiai pakilo vėjas
Ir mėnuo štai pradėjo šviest
Taku baltu naktis atėjo
Dosniai barstydama žvaigždes
Prieš mano langą – ši alėja
Ir ten ramiai ganau kates
Juodas kates, kurios atėjo
Dainų dainuoti po žibintais
Tokiom naktis su tokiu vėju
Kai žvaigždės lyg lašai vis krinta
2009 m. rugpjūtis
Manyje šimtas dvidešimt moterų
(Skaičiavau). Šmaikščių ir laimingų.
Verkiančių, storų ir plonų.
Minioje vis atrodo – jos dingo.
Tik kai lieku viena kambary
Tarp paveikslų ir knygų lentynų
Jos prabunda ir dūzgia many
Švelniai aviliu savo vadina
2009 m. vasaris
Evelinos namai 