Gyvenimas lėtai mus, bet užtikrintai suvalgys
Galėtum būti dešiniajam, aš – kairiajam skruoste
Tą, kuris valgo, pavadinkim, tarkim, Algiu
Ir palinkėkim, kad kramtyt jam nepabostų
Kad nuoširdžiai žiaumojęs sodriai nusispjautų
Kur nors tenai, kur žalias minkštas pievų kilimas
O Algis pelenais barstytų galvą, atgailautų
Kad šitaip sumaitojo savo vaikus mylimus
2011 m. vasaris
Pamenu susapnavau, kad jau be rankų
Berods dar kažko trūko
Naktis į rytą slinko, šaka į langą trankės
Galvojau kaip gi dabar apkabinsiu
Kai ateis šilumos reikalingas
Tarsi vienas bučiuoja, kitas atsuka skruostą
Svarsčiau, kur jos dingo
Iškart dvi, ne po vieną, abi nedėkingos
Prižiūrėtos, šiltai laikytos
Nei maldomis, nei plojimais nevargintos
Laiku kaip niekad atėjo rytas
Radau abi vietoj, po vieną prie šono
Bet truputį tarsi ne mano
Lyg paskolintos ir ką tik gražintos, dėvėtos
Aptirpusios lietuj, per plonos
2011 m. vasaris
Kodėl mirtis sunki?
Ji tarsi medžio sėkla
Įstrigusi į plaukus
Ja pasipuošusi eini
Gatve tarsi be jos
Ir medžiai plaukia
Pro šalį darniai eilėmis
Barstydami aplink lapus
Numirusius į žemę traukia
Kodėl mirtis sunki?
Ji lyg nukritęs lašas
Kurį prarado debesis
Praslysdamas pro šalį
Besvoris, abejingas
Jis niekad čia nebesugrįš
Ant skruosto džiūna lašas
Bejėgiškai sustingęs
Dabar tiktai kiti bekris
Kodėl mirtis sunki?
Kai skersvėjis paglosto
Užtrenkdamas namų duris
Kaip šilko skarele per kojas
Kaip mylimas – taip švelniai
Jis perbėga per kūną
Ir tu linksmai kvatojies
Mirtis lengva kaip sapnas
Lengva kaip pūkas, tarsi oras
Matai, ten ji? Ranka mojuoja
2010 m. spalis
Žibintai languos lyg įšilusios gėlės
Jos suvirpa vėjyje, tarsi pamoja
Ir žmonės aplink – tokios didelės lėlės
Nusilenkiu – publika garsiai paploja
Nuo scenos nukrinta vėduoklė sulūžus
Du bravo, trys bis’ai ir vienas “nuo scenos!“
Aš neverkiu, mama, tai skruostai sudužo
Rausvi it prie lango trapus ciklamenas
Sueižėjo rankos ir kojos nukrito
Širdis išsiliejo kaip vaškas sušilęs
Taip, mama, spektaklis, tačiau visai kitas
Aš vėl pasirengusi – uždanga kyla
2010 m. sausis
Vėl susitinkam oro uoste?
O lagaminuose – gyvenimai.
Bučiuoji į duobutę skruoste,
Lyg nusikaltęs slepi nerimą.
Mes dar neturime namų,
O viešbučio portjė – kaimynas.
Tačiau dėl ateities ramu –
Dabar taip puikiai veikia vynas.
Mes vis dar ieškome kažko
Tikriausiai jau seniai praėjom
Kažkur tavęs ištikimai lauks šuo
Manęs – katė, kurios aš niekad neturėjau.
2008 m. liepa
Evelinos namai 