kaip gi tu be manęs

Jei sutikčiau, paklausčiau: kaip gi tu be manęs?
Šypsotumeis. Akim ir oda godžiai gertum
Lai minutę taip būna – tas svaiginantis mes
Ir apgaulės saldumas. “Ne dabar? Kitą kartą?“
Po žvaigždėtu dangum balkone rytas ras
Tave visiškai vieną. Namuose trūksta oro
Tiek vietos užima buvusi meilė. Į dukras
Pasižiūri per stiklą. Savo Galą kadais Salvadoras
Šitaip tapė – per kūną, per jausmą, per kraują.
Tai ir tu mane šitaip – žodžiais ir mintimis. Balta
Užteplioji paveikslą. Ir įsiutęs kvieti vėl iš naujo
Aš esu ta pati. Ar jauti? Ir visai nebe ta
Kada nors viskas liausis, amžinai nesitęs
Nuo širdies krenta žiedlapiais snaigės..
“Byra tiltai, krentu prarajon“.. kaip gi tu be manęs?
“Avietėle, mano fata morgana, kuri nesibaigia“.

 

2010 m. rugpjūtis

saulė lyg avietė

Lyg ta avietė saulė kils virš Gedimino miesto
Kvapų, garsų ir pojūčių darni, skambi gama
Ir pusryčiai: kava, bandelės dvi su sviestu
O dar prie jų kokia literatūrinė jautri tema

Ir tavo rankoje pailsęs tarsi paukštis mano delnas
Nelegaliai kartu – dar pusvalandis laimės pavogtos
Ir gelsta saulė kaip ruduo ant Tauro kalno
Ir vėsta įkarštis kaip štai puodelis šis kavos

Kalbu, kad ne vieta šventyklai būt tarp puodų
Tarp virtuvės kvapų paskęsta smilkalai
O tu vis primeni, kad gi ne viskas balta arba juoda,
Kad kartais nėr ribų tarp to, kas gera, o kas negerai

Aš daug svarstau, apgaudinėdama, jog protas gelbsti
Išties dažniau akmuo sunkus jis po kaklu
Tuomet pavydžiu žuviai, kur paklūsta norui neršti
Nebegalvodama, kaip aš kurlink plaukiu

Ir pasvajoju, kad ateis diena, kuomet nurims šios mintys,
Lyg ta avietė saulė jūron kris saldi, minkšta
Apleis neramų protą svarstymai ir trintys
Ramiai ilsėsis rankoj delnas ir kvepės rugpjūčiu arbata

 

2008 m. sausis