Iš dangaus virvėm sliuogia angelai
Išblyškę, ilgus plaukus draiko vėjas
Stebiu pro langą juos ir man beveik gerai
Aukštu žemiau kaimynė akvarelę lieja
Joje sparnuoti ir linksmi, šiek tiek putnoki
Cherubinai taškos debesyse. Lyg vandeny
Pamačius angelus ant virvių šaukia ji: “Sustokit!
Aš jus išliesiu piešiny. Nedinkit taip…
……………..kaip dingsta pažadai seni“
2010 m. birželis
Aš mirtį savyje nešioju
Kažkur tarp inkstų ir širdies
Kaip apgamą dešinės kojos
Kaip randą virš kairios akies
Kaip vaiką motina ant rankų
Kaip gėlą, džiaugsmą atminty
Ji moneta šaltai sužvanga
Riedėdama tuščioj stoty
Kuri nebeveikia jau amžių
Nebesulaukia traukinių
Jos sienų teptuku nedažo
O salėj nerenka vinių
Iškritusių iš senų sienų
Išbirusių kaip pažadai
Išeiname visi po vieną
O dienos žudo kaip nuodai
2009 m. gegužė
Toks pusėtinas rytas už lango
Vėjas šuorais gaivina medžius
Ir duris tau atvertas vis tranko
Jis dvejoja, ar leist į svečius
Vėjas atnešė žinią neaiškią
Šifravau ją savaites penkias
O paskui – nuo palangės tau laišką
Ir sudužusias stiklo šukes
Suklijuosi – atversiu tau langus
Ir iš staktų išimsiu duris
Pažadai atkeliauja nerangūs
Susikibę už rankų po tris
Užkariauja jie stalą, lentynas
Supas kekėm linksmai ant langų
Ir grasina užimti kaimynus
O po lovą jų tuntą randu
Suklijuotą stiklinę mozaiką
Siunčia pašto tarnyba greita
Atsargiai tarsi miegantį vaiką
Ją nešu ten, kur bus jos vieta
Vietoj durų – spalvoti stikliukai
Padalina pasaulį dalim
Ir žaidžiu kaip maža karoliukais
Juos ridendama švelniai tavim
2008 m. liepa
Purpuriniai vakaro debesys
Nugulėtais šonais plaukia
Medžiai moja šakom ir stebisi
Šįkart jokio lietaus nesulaukę
Upė vingyje slėnį užgniaužia
Krantas sprogsta karklais liaunais
Rojaus sodų skenduoliai meldžia
Surakinti žolių kaspinais
Laisvėj ganosi mintys margos
Tinkleliu nepagausi lengvai
Tirpsta pasekmės, priežastys, karmos
Amžiams duoti šventi pažadai
Mano mintys padangę matuoja
Ieško kelio tiesiogiai dangun
Dievas Miega. Ir laikas sustoja
Tiek nedaug ir tiek daug būt žmogum
2008 m. sausis
Evelinos namai 