Aš prisiminsiu tai. O gal pamiršiu
Na tarkim, mano atmintis skylėta
O gal čiuožiu gyvenimo paviršium
Ir tas čiuožimas prislopintas toks ir lėtas
Kažkas šioj gatvėj tyliai Bachą groja
Pro langą sklinda muzika kaip dūmas
O taip, mielasis, viskas po senovėj
Vienatvė – pats didžiausias malonumas
Ant lapo raidės gulas it kareiviai
Per trankų mūšį veidu į dirvoną
Ir mūza, įnoringa mano deivė
Kažkam kitam parsidavė už milijoną
2009 m. rugpjūtis
Evelinos namai 
Dekui, va taip nutverei uz sirdies, istraukei ir pakraciusi atgal atidavei… ir supratau, kad niekada nebebus taip, kaip buvo 🙂 pasiilgom taves, uzsuk i svecius 🙂
Kažin, ar įmanoma kažkaip pakomentuoti eiles. Vietoj to tarstelsiu, kad ilgiuosi skaitydama, grožiuosi, žaviuosi. Rašyk.