nėra, ko bijoti

Jau nėra, ko bijoti
Visi vakar prabėgo
Visi rytoj neatėjo
Šitame laike ir erdvėj
Neturėdami nieko
Ir viską turėdami
Niekuo nebebūdami
Ir visa kuo esantys
Iškilę ir puolę
Šventai nusidėję
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

Jau nėra, ko bijoti
Judesiai lyg aliejuj
Plukdytume kūnus
Lyg virstume oru
Besvoriai, bekvapiai
Bevardžiai, belyčiai
Iškalti ant akmens
Medyje išraižyti
Nė ženklo mūsų nelikę
Nė menkiausios dalelės
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

2011 m. balandis

Reklama

viešnia

Dideliam puode maišiau, kas dar vakar pieva lėkė
Barsčiau Svanetijos druskos, čiobrelių, mairūnų ir krapų
Prosenelė iš paveikslo nužengė. Pirma sunkiai, nes slėgė
Rėmas įlūžęs. Paskui ėjo spėriai, energingai. Tarsi ne iš kapo

Prisėdo prie stalo. Pirštai suniro tampriai it maldai
Papasakos dabar ką nors tokio, pamaniau. Atsiduso
Atleisk, kad taip įėjau – iš anksto nepranešus, nebeldus
Iš ten, kur esu, tai sunkoka. Nevažiuoja iš ten autobusai

Ir lėktuvai neskraido. Iš niekur sunku siųsti laiškus
Tik sapnais ir ženklais ateinu. Karveliu, juodu katinu
Įskilusiu veidrodžiu, dužusiu daiktu. Nebuvo aišku?
Gal ir buvo. Dažnai jie mane dienoj žadino

O mane pažadino tavo viralas, juokiasi skambiai ji
Aštrumas ne visai lietuviškas, iš kažkur atsivežtas
Iš kelionių sakai? Porą kartų lydėjau stoty
Atsisveikinimas rūgštus kaip neprinokęs agrastas

Tu matyt nepameni, kaip kadaise tau jį ridenau
Juokeisi mažas putlus kūdikis iš žalios uogos
Aš žiūrėjau ilgai ir staiga trigubai pasenau
Supratau lyg seniai būč žinojus – savo atšokau

2010 m. birželis

pavasaris pragare

Nebėra jau kelio atgal. Jis remontuojamas.
Po ženklu “plyta“ guli pernai žuvęs žiogas
Atvažiavai, senokai stovi, lauki jau
Ir šnabždesiais tavasis sklinda monologas

Ir kuždesiais, apsikabinimais byra vakaras
Toks šiltas, minkštas, švelniai violetinis
Ir šypsosi Liuciferis prie nuorodos “Čia – Pragaras“
Taip suokalbiškai tarsi senas patikėtinis

Lyg būtų laukęs būtent mūsų, būtent šiandien
Toks pasipuošęs, išsiprausęs ir frakuotas
Tai intymi pavasarinė mūsų trio šventė
Ir šypsos mėnuo, šitas Kazio Binkio idiotas*

* Berlynas aukštyn kojom dribso,
O mėnuo, senas idiotas,
Elektros viela pažabotas,
Šypso.
K. Binkis “Vokiškas pavasaris“

2010 m. kovas

poetui

poetui

Foto (c) alek lindus

eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…

Rimas Burokas

Lietaus išplautas tavo atminimas
Baloj betirpstantis liūdnai, iš lėto
Ir parašas apačioje: “Burokas, Rimas“
Po blunkančiom eilėm išėjusio poeto

Vaiduokliškai išnyko jis iš miesto
Tik eilės gatvėm tykiai vaikšto
Šiek tiek išgąsdintos, tarsi nekviestos
Kaip pašto paklaidintas laiškas

Širdie poeto, tu tik netirpsti
Žėruojanti ugnele spalio drėgmėje
Ir stūkso pakelėj ženklai keisti
Agonijoj sustingę. Kaip kad mes. Deja.

2009 m. spalis

mano Dievas

200251766-001

Tai mano Dievas
Supas mo medžiu
Aš juoką jo
Nuo paryčių girdžiu
Tu man sakai,
Jog taip nebūna,
Kad Dievas nesileis
Į šitą liūną,
Tau taip tikėjimo
Kaskart pritrūksta,
Man Dievo angelai
Juokauja, dūksta.
Tau paukščiai paprasti
Danguj gyvena,
Ant balto debesies
Ne angelai plevena.
Man ženklus siunčia
Iš aukščiau,
O tu sakai:“Aš netikiu,
Nes nemačiau“.
Bet man svarbiau,
Kad juos širdim
Jaučiau.

2007 m. gruodis