Seniai ieškojau angelo. Radau, atrodo.
Jis kostiumu labai senu, nutrintu
Namai jo – mano namo stogas
Ir šiaip kaip angelas labai nerimtas
Užuot padėjęs pagalvę man krentant
Jis stumia šalto vandens vonią
Rytais matau kaip Vilnele jis brenda
Ir tamsoje baugina miesto žmones
Fantasmagoriškus sapnus man siunčia
Bei vokus su laiškais be žodžių
Ir ne sekmadienį, o šabą švenčia
Ir dažo paakius kaip gotas suodžiais
Lotyniškom sentencijom dažnai burnoja
Sparnus džiovina mano vonioje
Ir štai matau, kad vėl nuo kalno moja
Pasikviečia va taip ir… dingsta minioje
2008 m. kovas
Evelinos namai 