viešnia

Dideliam puode maišiau, kas dar vakar pieva lėkė
Barsčiau Svanetijos druskos, čiobrelių, mairūnų ir krapų
Prosenelė iš paveikslo nužengė. Pirma sunkiai, nes slėgė
Rėmas įlūžęs. Paskui ėjo spėriai, energingai. Tarsi ne iš kapo

Prisėdo prie stalo. Pirštai suniro tampriai it maldai
Papasakos dabar ką nors tokio, pamaniau. Atsiduso
Atleisk, kad taip įėjau – iš anksto nepranešus, nebeldus
Iš ten, kur esu, tai sunkoka. Nevažiuoja iš ten autobusai

Ir lėktuvai neskraido. Iš niekur sunku siųsti laiškus
Tik sapnais ir ženklais ateinu. Karveliu, juodu katinu
Įskilusiu veidrodžiu, dužusiu daiktu. Nebuvo aišku?
Gal ir buvo. Dažnai jie mane dienoj žadino

O mane pažadino tavo viralas, juokiasi skambiai ji
Aštrumas ne visai lietuviškas, iš kažkur atsivežtas
Iš kelionių sakai? Porą kartų lydėjau stoty
Atsisveikinimas rūgštus kaip neprinokęs agrastas

Tu matyt nepameni, kaip kadaise tau jį ridenau
Juokeisi mažas putlus kūdikis iš žalios uogos
Aš žiūrėjau ilgai ir staiga trigubai pasenau
Supratau lyg seniai būč žinojus – savo atšokau

2010 m. birželis

siluetas

200502468-001

Tarp vartų – moters siluetas
Juoda suknelė plakas vėjyje
Ir mėnuo apskritas čia niekuo dėtas
Kad į ją žiūrint ramuma užlieja

Laibi jos pirštai groja Grigą
Daina Solveigos liejasi tarp jų
Aplink lipni tamsa. Visi seniai užmigo
Nors mums abiems juk ir nereik kitų

Aš ją pažįstu šitiek metų
Ir ji mane aplanko – laukiama viešnia
Vienatve, sese mano, mylimiausia teta
Indigo vakarą užeik arbatos pas mane

 

2009 m. rugpjūtis