motinos rauda

krutina lūpas it melstųsi
vieną vandenin skandinau
kitą žemėsna pakasiau
trečias ugny suliepsnojo
taip nei vieno neliko
tik aš kalvarijų turguj
sveriu, grąžą skaičiuoju
sūnai aukso vežimais dangum
pralekia tvankų liepos vidunaktį
žaibais padalinę skliautą trissyk
ir jau nieko nelaukiu, netgi mirties

2010 m. birželis

Reklama

pavargau

Pavargau tavęs nemylėti
Ridenu kaip Sizifas akmenį
Tą didžiulį nejausmą

Svarstau į kurią kišenę įdėti
Kur paslėpt nuo savęs pačios
Kad nespaustų

Rūkas skleidžias lyg uždanga
Gal dabar aiškiau bus matyti
Kur mane nešė

Prie pat kojų ežero bangos
Balzganas ir aštrus rytas
Kažką trynė ir rašė

Aš tik be raidžių, žodžių, garsų
Tuštuma šioj pasaulio pilnatvėj
Tačiau vistiek gyvenu

Kartais būna truputį baisu
Kaip vidurnaktį nuošalioj gatvėj
Kaip aukštai be sparnų

2010 m. gegužė