Tarp debesų pilkų ir žalio lauko
Esu įkalinta. Trys metai ir trys dienos
Tavęs nebekviečiu. Tyliu ir laukiu
Žinau – esu viena aš. Ir tu vienas
Tarp mūsų kelias, miestas, vandenynas
Dar buto sienos ir užuolaidos ant lango
Ant stalo – senos nuotraukos ir vynas
Ir it paukšteliai du užmigę – rankos
Ir akys dvi – pavargę nuo laukimo
Šiek tiek vilties, tikėjimo ir meilės
Ir juosta plyšta – neberodys salėj kino
Be reikalo stovėjom tokią eilę
2009 m. rugsėjis
Kaip sauja pelenų pakliuvus vėjo gūsin
Kaip laivas pasimetęs vandenyne
Aš pasiklysiu metuos. Bet buvau, esu ir būsiu.
Ir tapsiu subtiliai besenstančia kaimyne
Hamake leisiu laiką sau po vyšniom
Kvepės žiema ir šalčiais mėtų arbata
O žvaigždės tokios aštrios, tokios ryškios
Vis degs. Gal uodega pavizgins kometa
Virš ežero pakils aksomo rūkas
Aš nemiegosiu – aš ilgai ilgai budėsiu
Tarp rankų – tavo senas atvirukas:
“Norėjau dar mylėt tave. Bet jau nespėsiu“
2009 m. rugsėjis
O mes sutirpsim lietuje
Neliks akių, blakstienų, pirštų
Pradings ir rankos mūs, deja
Ir lūpos nyks besakant: Mirštu..
Šaligatviais nubėgsim mes
Linksmom upelėm vandenynan
Purslais ištaškę svajones
Ir meiles paskandinę vyne
2009 m. rugsėjis
Rankinėj tarp knygų ir kvitų
Tarp lūpų dažų ir rašiklių
Eilėraščiai mano nuvyto
Be oro užduso jaunikliai
Sušvinko be saulės ir vėjo
Jų kvapas jau gasdina žmones
Ir skundžias nauja piniginė
Už ką jai tokia nemalonė
Sekmadienį prie Bernardinų
Paliesiu į laisvę eiliuotus
Draugus tilteliu vandenynan
Popiergaliams virstant į luotus
2009 m. sausis
Suspaudžiu vynuogę tarp lūpų
Jos formos tobulos ir minkštos
Dalis manęs tiesi, kitoji – klupo
Nematomą rožančių varsto pirštai
Aš nusidėjau šimtas vieną kartą
Esu kalta, kartojau mea culpa
Manęs nei teist, nei gelbėti neverta
Iškart sušaudyt aušroje prie stulpo
Gulėčiau saulėje tarsi nemirus
Tarsi gyva šypsočiausi aš dangui
Girgždėtų durys varstomos ant vyrių
Ir žmonės rinktųsi be galo brangūs
Jie graudžiai verktų ir labai liūdėtų
Prašytų dangų nors trumpam grąžinti
Lietus lengvutis prasidėtų
Šlapia gulėčiau, bet jau pripažinta
Tokia fantazija mane sušildo
Abidvi dalys vėl susijungia į vieną
Ir leidžiu vandeniu aš vynuoges nuo tilto
Galėčiau šitaip laiką leisti visą dieną.
2008 m. lapkritis
Evelinos namai 