nėra, ko bijoti

Jau nėra, ko bijoti
Visi vakar prabėgo
Visi rytoj neatėjo
Šitame laike ir erdvėj
Neturėdami nieko
Ir viską turėdami
Niekuo nebebūdami
Ir visa kuo esantys
Iškilę ir puolę
Šventai nusidėję
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

Jau nėra, ko bijoti
Judesiai lyg aliejuj
Plukdytume kūnus
Lyg virstume oru
Besvoriai, bekvapiai
Bevardžiai, belyčiai
Iškalti ant akmens
Medyje išraižyti
Nė ženklo mūsų nelikę
Nė menkiausios dalelės
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

2011 m. balandis

Reklama

daugiau nei dabar

Būti tik truputį daugiau nei dabar
Stipriau ir karščiau negu vakar
Siena slenka šešėlis išsekęs
Neišglostytas, nepamaitintas
Visai šalia kažkas pasakas seka
Balsas migdo. Virpa senas žibintas
Kaip tuomet stovėt tiesiai
Kai visas pasaulis it girtas siūbuoja
O mano šešėlis liūdnas ir liesas
Kaip šuo susirango prie tavo kojų

2011 m. sausis

ašara

83590702

Beržų kepurėm šešėliai nubėga
Kelias vyniojas lankais ir pusračiais
O ant blakstienų saulė dar miega
Ašara rieda – pirštu ją nukrečiu

Ašaroj mano rytoj, vakar, šiandien
Ji už mane, už tave, už žmoniją
Mano akyse lyg Baltijoj vandens
Jei tik pritrūksta – iškart vėl prilyja

Mano delnuose tik smiltys nuo kopų
Sausa ir šilta – užeik ir išdžiūsi
Prisipažinsiu: verkiu aš retokai
Vos kartais vanduo, dažniau – oro gūsis

 

2009 m. kovas

nemoku

81728395

 Nemoku tavęs nemylėt.
Vakar, šiandien, rytoj.
Tarsi mirkčiau lietuj.
“Ateini, meile?“. “Tuoj“.

Be ilgesio moku.
Be žodžių, akių.
Nakty tyliai šoku.
Nelaukiu, tikiu.

Dienos keičias veidas
Iš lėto, minkštai.
Naktis nusileido.
“Ar, meile, matai?“

Po šypseną skruostuos
Laiškai viens kitam
Aš tau – grįžti uostas
Pasauly keistam.

2008 m. liepa

užmigo

sb10065332i-003

Sijono klostėse saulėlydis užmigo
Plaukais užklojau snaudžiančius vaikus
Man šią savaitę parą pamiegot pristigo
Šį mėnesį nebuvo laiko mint sapnų takus

Nes visą šitą laiką aš rašiau ligi ankstyvo ryto
Užmerkusi akis sapnuodavau raides
Eilėraščiai kaip šilti lietūs lijo, tyliai krito
O paryčiui, rausvėjant žarai, vis taisydavau klaidas

Skubėjau baigti knygą pirmą, gal ir paskutinę
Nes nežinojau laiko kiek šioj žemėje turiu
Vėliau įsilindau giliai kaip kad Sokratas į statinę
Ir visą amžinybę jau iš ten išlįsti negaliu

Vis sėdžiu tamsoje šiltai ir kiek nuobodžiai
Ir teka valandos kažkur į užmaršties laikus
O kartais kaip ta vilkė orą uostau godžiai
Ir kojos mintyse vis lekia į laukus

Ar laisva būti tik iliuzijų kelionės?
Ar žodis laimė tai tik sąvoka tuščia?
Ir rodos man, kad mūsų prakeikimas – abejonės
Ir kai gyvename rytoj ir vakar, o ne čia

 

2007 spalis

naktis virš Vilniaus

vilnius20at20night205

Naktis virš Vilniaus kabo tyliai
Žibintais ir langais žymėdama gatves
Kas antrame kieme kas nors ko nors nemyli
Tu tvirtini, kad štai manajame nemyli nieks tavęs

Tu man sakai, kad tau gyvenimas kankynė
Jei beldęs valandą atsitrenki į nebylias duris
Net šunį įsileidžia gailestingi į laiptinę
O aš esu laukinė ir beširdė moteris

Man reik kasdien kitos spalvos sijono
Many kasdien vis nuotaika kita
Kasnakt miegoti eičiau vis į skirtingą rajoną
Tik kad dabar finansų padėtis ne ta

Mes nesam šiandien tokie pat kaip buvom vakar
Aš už minutės jau kitas eiles kuriu
Kad neįbrisim dukart upėn herodotai šneka
Jiems prieštaraut nei noriu, nei galiu

Tik amžinas ir visagalis šypsosi dvasingai
Raitydamas ir tiesdamas mirtingiesiems kelius
Ir apie tai galvodama jaučiuosi ypatingai
Šimtais eilėraščius kepu lyg sausainius

 

2007 rugsėjis