krantinėje

Tas laivas įplaukė į uostą. Buvo rytas
Beveik tylu. Ir dar beveik visi miegojo
Tik ji krante. Ruduo alsavo, lapai krito
Kažur toli sukliko vaikas, šuo sulojo

Į juodą paltą įsisupus jinai lingavo
Tarsi save ramintų. Lengvai virpėjo
“Jis grįžo? – klausė, – gal nuojauta apgavo
Juk metų trys šimtai kadais praėjo.“

Nukrito trapas. Lipo žmonės. Balsų kaskados
Juoda katė krantinėje tarp kojų slido
Jau amžiai trys negrįžta – kelio nesurado
Tik ilgesys juoda kate tarp šimtmečių paklydo

2010 m. birželis

be palto

Kai tu ateisi vėl – šįsyk be palto
Kalbėsi ir žadėsi žvaigždę man nuimti
Šiek tiek išbalęs būsi, o ir rankos šaltos
Prašysi barteriu pakeist tikėjimą į viltį

Padeklamuosi man ką nors lietuvių lyrikos
Buroką ar Radauską keliais posmais
Jei nesuveiks – žiupsnelis panegirikos
Arba ką nors – kad laivas tu, aš – uostas

Ties antru vyno buteliu giliau panirsi
Atskleisi man šunjatą, dharmą ir sidhartą
Kad rojuje kol būsiu, pragare tu virsi
Na jeigu šitaip – tai užeik gal kitą kartą

 

2009 m. spalis

atplaukiu

Atplaukiu šiuo kūnu
Lyg laivu į uostą
Neturiu – tik būnu
Bučinys į skruostą

Trapaus porceliano
Kur tvirčiau už plieną
Balandėli mano,
Du geriau už vieną

Vandeniu lyg keltu
Aš iriuos tavęs link
Vartų neužkelki
Pavargau – paskęsiu

Undine pavirsiu
Uodega suplosiu
Ir per jūrą irsiuos
Kol krante mojuosi

2009 m. kovas

nemoku

 Nemoku tavęs nemylėt.
Vakar, šiandien, rytoj.
Tarsi mirkčiau lietuj.
“Ateini, meile?“. “Tuoj“.

Be ilgesio moku.
Be žodžių, akių.
Nakty tyliai šoku.
Nelaukiu, tikiu.

Dienos keičias veidas
Iš lėto, minkštai.
Naktis nusileido.
“Ar, meile, matai?“

Po šypseną skruostuos
Laiškai viens kitam
Aš tau – grįžti uostas
Pasauly keistam.

2008 m. liepa