krutina lūpas it melstųsi
vieną vandenin skandinau
kitą žemėsna pakasiau
trečias ugny suliepsnojo
taip nei vieno neliko
tik aš kalvarijų turguj
sveriu, grąžą skaičiuoju
sūnai aukso vežimais dangum
pralekia tvankų liepos vidunaktį
žaibais padalinę skliautą trissyk
ir jau nieko nelaukiu, netgi mirties
2010 m. birželis
Vienišieji ieško šilumos savyje.
Jie pasitelkia atmintį ir vaizduotę ir ima kurti rūmą iš minčių.
S. T. Kondrotas “Žalčio žvilgsnis“
Sugriuvo sienos. Ligi pamatų
Lig lauko vidurio susmego
It paskutinis Žemėj stovi tu
Sustingęs, šaltas. Kaip iš ledo
Tik akyse šiek tiek ugnies
Ir beprotybės žvilga lašas
Niršus kaip kirvis kelyje linkui širdies
Kuomet jis paskutinę žinią neša
Aštrus ir kietas juda jis link tikslo
Jis nedvejoja – kelią skinasi jėga
Ir naktyje bežadėj – riksmas
Ne kirvis kirto. Ištirpai staiga
2009 m. lapkritis
Моим стихам, как дрогоценным винам
Hастанет свой черед.
Марина Цветаева
Aš ne poetė. Nerašau eilių.
Aš jas verkiu, gimdau, lipdau kaip moku
“Jei gali nerašyti – nerašyk“. Aš negaliu.
Be šių eiliu aš viena koja šoku.
Išmėtytos po įvairias vietas
Gal nepagarbiai, gal kiek kiek atsainokai
Tos eilės ieško kelio pas mane
O štai tada aš jau dviem kojom šoku
Jos žiežirbom karštom ugnies
Šaltais vandens purslais ištrykšta
Aš vaikas nesibaigiančios nakties
Kukli valdovė žodžių karalystės
Jos skiautės mano kūnas, jas aš dalinu
Jose negyvenu – šiek tiek pabūnu
It žaltvykslė nakty – tik ateinu ir išeinu
Pasirašau po Jono “Žodis tapo kūnu“.
2009 m. kovas
Evelinos namai 