Viskas netikra ir seniai nebėra kur sugrįžti.
O gal niekad nebuvo.. Ir nieko nebuvo.
Tik ši liūdna emigracija be pabaigos.
Be namų, be tėvynės. Tik kūnas.
Tik jo alkis ir troškulys
Nenumaldomai nuolat
Mus traukia
Klajot.
Be namų: be durų, be langų ir be sienų.
Lagamine talpiname savo gyvenimus.
Netikrumas – lyg kelioninis paltas,
Į kurį susisupę apsimetam šylą.
Laikyk prašau mano ranką
Nes šiame kelyje
Visa kita
Ištirpę.
2011 m. liepa
Iš mano venų gurga purpurinis kraujas
Tirštai granatų sultim per asfaltą
Gyvenimas taip išgaruoja, nieko naujo
Taip, mea culpa, kaltas, kaltas, kaltas
Arčiau dangaus kasdien, arčiau mirties
Minkštutis avinėlis malasi po kojom
Man be tikėjimo taip šalta, be vilties
Ir po kelis kartus kažkam vis tai kartoju
Lig dugno gerti taurę, ligi pabaigos
Taip tarsi patį troškulį skandintum
Už lango nėra šventės. Ir nėra progos
Į sceną leidžias deus ex machina
………………….užpučia žibintą
Ir švinta.
2010 m. sausis
Evelinos namai 