Naktimis traukiniu į kažkurią pasaulio sostinę
Pilkam perone silpsta žingsnių aidas
Tarp žvilgsnių, kuždesių ir glostymų
Ant žemės saulė purpurinę mantiją nuleido
Žvaigždėm nušaudytam danguj lėtai
Mėnulis jaukiai supo lopšį amžinybės
Prie kojų – lagaminas, rankoj – bilietai
Ir kelias – dovanų atseikėta duotybė
Nuvesiantis tolyn (o gal arčiau manęs)
Per lygumą, kalnynus, preriją, savaną
Aš iškeičiau ramybę į bekraštes klajones
Šis kelias ne lengviausias. Tačiau mano.
2010 m. gegužė
Vieną dieną meilė baigiasi.
Šliaužiame vienas nuo kito.
It vynuoginės sraigės.
Žiedai kvepia ir skleidžiasi.
Bet kitiems, nebe mums.
Jausmas baigėsi.
Tokie sutrikę, nepasirengę.
Netikėtas šaltas lietus.
Staiga mus užtiko.
Lėktuvais dalinome dangų.
Ir klausimais: kas dabar bus?
Ar man tai įvyko?
Meilė niekada nesibaigia.
Nulenda gilyn už širdies.
Saugiai peržiemoti.
Grįžtame lėtai kaip sraigės
Iš tavo dienos, iš mano nakties.
Kaip traukiniai į stotį.
2010 m. gegužė
„Aš nemačiau to traukinio, tiesa
Aš ten tik pasivaikščiot ketinau
Man taip tuomet reikėjo tiesės
Ir bėgiai geležinkelio tam tiko
Maniau paėjusi sugrįšiu į save
O patekau į mėsmalę ir balaganą
Ir jau iš ten nebesugrįžt deja“.
Parašas apačioje – Karenina Ana
2010 m. vasaris
Praplauksiu traukiniais be garso
Žymėdama žvilgsniu laukus už lango
Štai toks gyvenimas, be melo ir be farso
Ir saulė va tokia per visą dangų
Kelionė tolima – tarsi be tikslo
Tarsi į niekur, tarsi pasimetus
Ir laikrodis fone dienas pratiksi
Savaitės pralekia, prabėga metai
Judu aplinkui ir judu į šonus
Nors kartais – tarsi vietoj stoviu
Kaip statula sustingus tarp kolonų
Švari kaip grindys kur tik ką nuplovė
2008 m. rugsėjis
Evelinos namai 