Vazone vysta jaunos tulpės
Bebaigiančios gyvenimą
Vos kelios dienos – ir į dulkes
Iš realaus – į menamą
O menamam – auksiniai sodai
Ir gėlės ten nevysta
Ten visada gerai atrodai
Ir niekada neklysti
Ten visada tu – super moteris
Ir viskas šitaip tobula
O, Ieva, na kodėl tu vietoj torto
Tada suvalgei obuolį?
2009 m. gegužė
Namai visų. Ir tolima kelionė.
Pradžia ir pabaiga. Diena. Naktis.
Šalta ir deginanti. Kaip tiesa. Kaip abejonė.
Taip. Ji tokia. Ji – tai mirtis.
Ji motiniškai suruošia vaikus savus į kelią.
Ji prideda mums lagaminą dovanų.
“Iki, sūneli“ ar “Iki, dukrele“,
O tu: “Sugrįšiu aš, trumpam tik išeinu“.
Paskui mirtis taip kantriai surenka po vaiką
Išbirusius po kaimus, miestus ir kelius
Tik mes užmiršę ją dar prašom laiko
Vis apeliuodami į jos jausmus kilnius
O gal tiesiog pasveikinkim sutikę mirtį
Sakykim švelniai tyliai: “Ave mortis“
Paimk mane. Ir Meilę. Ir Tikėjimą. Ir Viltį.
Žvakučių reiks. Tačiau jau ne ant torto.
2008 m. vasaris
Suklupę bažnyčiose meldžiamės
Ir prašom Aukščiausio išganymo
O gavę – burnojam ir keikiamės
Baruose skandindami nerimą
Išplauname atmintį gėrimais
Ir šokam užmiršę, kad mirštam
Žvakutėm nuklojame Vėlines
Ir virtinėm traukiam, net tiršta
O šiandien nuliūdusi slepiasi
Kol rytdieną buriam iš kortų
Gyvenimas dega kaip žvakės
Karštai, tarsi šimtas ant torto
Gyvenimas sukas kaip ratas
Vežimo vis nykstančiam kaime
Staiga – iškart šachas ir matas
Ir Dievas šią partiją laimi
2007 m. spalis
Evelinos namai 