langai

Kai langai it jonvabaliai iš tamsos
Tūkstančiais akių spokso įdėmiai
Prožektoriais aštriai susminga
Lyg filme apie policininkus
Rėkia tiesos, tikina prisipažinti
Žada itin skaudžiai nebausti
Gal šiek tiek: “Supranti, pamokai“
Ar tuomet lengvėja dėl to
Kad ne pats, ne savo noru
Bet priremtas skaudžiai prie sienos
Pasakai viską, net kur raktas paslėptas
Nuo sąžinės durų, svetimų paslapčių
Ir apsunkęs raudi, apgautas jautiesi
Kartoji: “Na kodėl ne lengviau“
Šuliny kiek semsi vandens nemažėja

2011 m. kovas

Reklama

mirtis

83467879

Namai visų. Ir tolima kelionė.
Pradžia ir pabaiga. Diena. Naktis.
Šalta ir deginanti. Kaip tiesa. Kaip abejonė.
Taip. Ji tokia. Ji – tai mirtis.

Ji motiniškai suruošia vaikus savus į kelią.
Ji prideda mums lagaminą dovanų.
“Iki, sūneli“ ar “Iki, dukrele“,
O tu: “Sugrįšiu aš, trumpam tik išeinu“.

Paskui mirtis taip kantriai surenka po vaiką
Išbirusius po kaimus, miestus ir kelius
Tik mes užmiršę ją dar prašom laiko
Vis apeliuodami į jos jausmus kilnius

O gal tiesiog pasveikinkim sutikę mirtį
Sakykim švelniai tyliai: “Ave mortis“
Paimk mane. Ir Meilę. Ir Tikėjimą. Ir Viltį.
Žvakučių reiks. Tačiau jau ne ant torto.

2008 m. vasaris