šypsena

Jau daug metų iš tikro nesijuokiau
Pilna džiaugsmo burna, iki užsimiršimo
Nebijodama klausimo: “Iš ko?“

Prieš veidrodį derinu šypseną
Matuojuos kaip per siaurą sijoną
Pro duris slysta vaikas. Jam truputį baisu

Sustingsta liesdamas rankeną
Sako: palauksiu kieme ant suolelio
Iki prosenelės laidotuvių dar visa valanda

2010 m. gegužė

nemoku

 Nemoku tavęs nemylėt.
Vakar, šiandien, rytoj.
Tarsi mirkčiau lietuj.
“Ateini, meile?“. “Tuoj“.

Be ilgesio moku.
Be žodžių, akių.
Nakty tyliai šoku.
Nelaukiu, tikiu.

Dienos keičias veidas
Iš lėto, minkštai.
Naktis nusileido.
“Ar, meile, matai?“

Po šypseną skruostuos
Laiškai viens kitam
Aš tau – grįžti uostas
Pasauly keistam.

2008 m. liepa