sapnų akrobatika

sapnai voratinkliais tįsta per langus, plevena
žemutinių aukštų – tingiai velias praeiviams į plaukus
aukštutinių – raizgosi paukščių, lėktuvų sparnuos
sklaidos šilku, bet tarp pirštų subyra į pelenus
pavėjui išsisklaido, po savaitės kiti juos sapnuoja
taip vakar naktį svetimas vyras atėjo ir lietė it savas
glostė, šnabždėjo slaptas svajones, bet ne mano
ryte jaučiaus lyg visą naktį būčiau prašokus
šiek tiek maudė paširdžius (ten mano sąžinė)
—
aš jį mačiau praeinantį, galėjau čiupti už skverno
arba subtiliau patraukti jo dėmesį (kartais tą moku)
žinojau, kad būtų pažinęs, kad būtų audra ir perkūnija
šnabždesiai, lytėjimai, žemės slydimas po kojom
nušluotų mūsų gyvenimus ir mus abu pažymėtų
ar tai, kad buvo ruduo, ar kad skraidė voratinkliai
ar kad kojas maudė lyg visą naktį būčiau prašokus
likau ten, kur esu; o jo už minutės kitos nebeliko

2011 m. balandis

niekas taip nemylės

Niekas taip manęs nemylės
Kaip tie toliai, kuriuos nebuvau
Niekas taip ilgesingai nekvies
Nors tenai tik sapnuos keliavau

Visos šalys ilgėjos manęs
Kvietė gerti iš jų vandenų
Pildyt savo visas svajones
Sapnuose aš šaukiau: “Ateinu!“

Tačiau dieną vis keitė naktis
Aš sėdėjau ant seno akmens
Ir ryški bei šalta pilnatis
Švietė kelią link mano rudens

 

2009 m. gegužė

tave atiduočiau

  

Aš tave visą atiduočiau
Ir dar – rojalį dovanų
Nosinėle tik pamojuočiau
Ir dingčiau dviračiu senu

Jei ji tave labiau mylėtų
Tave ji gautų iš manęs
Su nuotraukom dienų saulėtų
Ir dar pridėčiau svajones

Jei jai tavęs labai reikėtų
Nebūtų gaila atiduot
Stovėčiau aš viena per lietų
Ir niekas neišdrįstų guost

Įteikčiau jai tave kaip prizą
Už pirmą vietą tarp visų
Bet tu juk jai esi kaprizas
Desertas po sočių pietų

Todėl nepyk – neatiduosiu
Nesidalinsiu aš su ja
Rojaliu Haidną mums pagrosiu
Kol tu užmigsi naktyje

 

2009 m. kovas