Įsibridau iki pusės. Paklausei: “Nebijai?“
Ko? “Paskęsti“. Šimtą kartų skendau.
Porą kartų pavyko. “O pavyko jai?“
Pirštu rodai. Į moterį – dabar matau
Ant suolelio, bet lyg išmesta ant kranto
Nieko nelaukia. Akyse tūkstančiai vakardienų
Pavyko, – sakau. – Nesunkiai iš trečio karto.
Dabar joje jau nieks negyvena.
2010 m. gegužė
Jau daug metų iš tikro nesijuokiau
Pilna džiaugsmo burna, iki užsimiršimo
Nebijodama klausimo: “Iš ko?“
Prieš veidrodį derinu šypseną
Matuojuos kaip per siaurą sijoną
Pro duris slysta vaikas. Jam truputį baisu
Sustingsta liesdamas rankeną
Sako: palauksiu kieme ant suolelio
Iki prosenelės laidotuvių dar visa valanda
2010 m. gegužė
Evelinos namai 