valsas

787512-001

Rytas kankinio mirtimi miršta
Rausvais atspindžiais išgaruoja
O saulė spigina pro pirštus
Trečiam aukšte kas valsą groja

Balandžiai sukas piruetais
Virš padėvėto čerpių stogo
Tas valsas toks švelnus ir lėtas,
Ar kambary kas nors ir šoka?

Gatve berniūkščiai trys prabėga
Jie keikiasi net ausys linksta
O natos krenta tarsi sniegas
Keli akordai – ir pradingsta

 

2009 m. spalis

Reklama

tik žmogus

kazkur

“Lytėti amžinas linijas
Kūno, kurio jau nebus“
*
Ar pameni?
Rašiau tau mėlynu ant balto
Sakei, kad myli,
Bet esi tiktai žmogus
Kad be manęs –
Nuo stogo ant asfalto.

It sėklas pavėjui
Žinias man leidi,
Laišką parašai.
“Esu tik mylintis žmogus,
Likimas tai, ne klaidos“.

Kažkur esi ir nieko neprašai.
Ir aš tiktai žmogus.
Tik moteris.
Ir mano vardas Meilė.

2009 m. spalis

*iš Pablo Nerudos eilėraščio

nepasakiau sudie

sermuksnis1

Nepasakiau sudie. Gal neužteko laiko?
O gal lietus man liepė taip skubėti.
Mažais žingsneliais tarsi mažo vaiko
Prabėgo dienos. Kiaurai, lyg per rėtį.

Prisiminimai kaip šermukšnio uogos
Sužibo atminty tarsi anos palaukėj.
Senamiesty ant vieno namo stogo
Tavęs akim po miestą ieškau. Tebelaukiu.

 

2009 m. rugsėjis

obuolių pyragas

dv1354011

Girdžiu – barbena. Šakos gal į stogą?
Gal raudonšoniai obuoliai pabiro
Jų derlius šiemet bus neblogas,
Anot lengvai išgėrusio kaimynės vyro

Ir obuolių pyrago kvapas slinks gatve
Jis erzins tuos, kas tingi ir kas alkani
O paskutiniam gabalui aš mestelsiu: “Ate“
Ir savo atspindžiui tą pasakysiu vandeny

Sukrausiu lagaminą lig viršaus
(Jame suknelės, knygos ir aliejiniai dažai)
Keliausiu ten, kur man į galvą šaus
Esmė – kad kelio būtų nemažai

2009 m. liepa

angelą radau

200154948-001

Seniai ieškojau angelo. Radau, atrodo.
Jis kostiumu labai senu, nutrintu
Namai jo – mano namo stogas
Ir šiaip kaip angelas labai nerimtas

Užuot padėjęs pagalvę man krentant
Jis stumia šalto vandens vonią
Rytais matau kaip Vilnele jis brenda
Ir tamsoje baugina miesto žmones

Fantasmagoriškus sapnus man siunčia
Bei vokus su laiškais be žodžių
Ir ne sekmadienį, o šabą švenčia
Ir dažo paakius kaip gotas suodžiais

Lotyniškom sentencijom dažnai burnoja
Sparnus džiovina mano vonioje
Ir štai matau, kad vėl nuo kalno moja
Pasikviečia va taip ir… dingsta minioje

 

2008 m. kovas

kaštonai

6124-000224 

Vilniuj kaštonai išsprogo
Šiemet kaip niekad masiškai
Sėdim ant čerpinio stogo
Ir diskutuojam dvasiškai

Dalinamės knygų siužetais
Šventųjų Raštų istorijom
Knygom naujausiom poetų
Ir užsimiršę kvatojamės

Juokas virš Vilniaus aidi
Gyventojai spėja – griaustinis
Tai jų nereikšmingos klaidos
Ne pirmos, ne paskutinės

Akimirką žodžiai baigias
Ant stogo ilgiau jų pakanka
Kaštonai – pavasario snaigės
Žiedais švelniai krenta į ranką

 

2007 m. spalis