Rytas kankinio mirtimi miršta
Rausvais atspindžiais išgaruoja
O saulė spigina pro pirštus
Trečiam aukšte kas valsą groja
Balandžiai sukas piruetais
Virš padėvėto čerpių stogo
Tas valsas toks švelnus ir lėtas,
Ar kambary kas nors ir šoka?
Gatve berniūkščiai trys prabėga
Jie keikiasi net ausys linksta
O natos krenta tarsi sniegas
Keli akordai – ir pradingsta
2009 m. spalis
“Lytėti amžinas linijas
Kūno, kurio jau nebus“ *
Ar pameni?
Rašiau tau mėlynu ant balto
Sakei, kad myli,
Bet esi tiktai žmogus
Kad be manęs –
Nuo stogo ant asfalto.
It sėklas pavėjui
Žinias man leidi,
Laišką parašai.
“Esu tik mylintis žmogus,
Likimas tai, ne klaidos“.
Kažkur esi ir nieko neprašai.
Ir aš tiktai žmogus.
Tik moteris.
Ir mano vardas Meilė.
2009 m. spalis
*iš Pablo Nerudos eilėraščio
Nepasakiau sudie. Gal neužteko laiko?
O gal lietus man liepė taip skubėti.
Mažais žingsneliais tarsi mažo vaiko
Prabėgo dienos. Kiaurai, lyg per rėtį.
Prisiminimai kaip šermukšnio uogos
Sužibo atminty tarsi anos palaukėj.
Senamiesty ant vieno namo stogo
Tavęs akim po miestą ieškau. Tebelaukiu.
2009 m. rugsėjis
Girdžiu – barbena. Šakos gal į stogą?
Gal raudonšoniai obuoliai pabiro
Jų derlius šiemet bus neblogas,
Anot lengvai išgėrusio kaimynės vyro
Ir obuolių pyrago kvapas slinks gatve
Jis erzins tuos, kas tingi ir kas alkani
O paskutiniam gabalui aš mestelsiu: “Ate“
Ir savo atspindžiui tą pasakysiu vandeny
Sukrausiu lagaminą lig viršaus
(Jame suknelės, knygos ir aliejiniai dažai)
Keliausiu ten, kur man į galvą šaus
Esmė – kad kelio būtų nemažai
2009 m. liepa
Seniai ieškojau angelo. Radau, atrodo.
Jis kostiumu labai senu, nutrintu
Namai jo – mano namo stogas
Ir šiaip kaip angelas labai nerimtas
Užuot padėjęs pagalvę man krentant
Jis stumia šalto vandens vonią
Rytais matau kaip Vilnele jis brenda
Ir tamsoje baugina miesto žmones
Fantasmagoriškus sapnus man siunčia
Bei vokus su laiškais be žodžių
Ir ne sekmadienį, o šabą švenčia
Ir dažo paakius kaip gotas suodžiais
Lotyniškom sentencijom dažnai burnoja
Sparnus džiovina mano vonioje
Ir štai matau, kad vėl nuo kalno moja
Pasikviečia va taip ir… dingsta minioje
2008 m. kovas
Vilniuj kaštonai išsprogo
Šiemet kaip niekad masiškai
Sėdim ant čerpinio stogo
Ir diskutuojam dvasiškai
Dalinamės knygų siužetais
Šventųjų Raštų istorijom
Knygom naujausiom poetų
Ir užsimiršę kvatojamės
Juokas virš Vilniaus aidi
Gyventojai spėja – griaustinis
Tai jų nereikšmingos klaidos
Ne pirmos, ne paskutinės
Akimirką žodžiai baigias
Ant stogo ilgiau jų pakanka
Kaštonai – pavasario snaigės
Žiedais švelniai krenta į ranką
2007 m. spalis
Evelinos namai 