šešėlių teatras

Kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką?
Tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta
Kai už lango išsidrebia spalis, gegužio beprotiškai laukiu
Slėpdama sukneles margaspalves giliausiai į spintą

Išsitraukiu iš skrynios paklodę šešėlių teatrui
Kyla uždanga. Leidžiasi saulė. Ir salė jau laukia
Nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai
Bet aš greitai nutolstu. Aš dabar nebe aš. Tiktai kaukė

Nors už lango ruduo, čia pavasaris šilumą skleidžia
Ar matai? Šoku taip tarsi nieko nebūt atsitikę
Šitiek metų ilgų viens be kito kažkur mes praleidom
Mūsų širdys nuo ilgo laukimo sudilo. Dvi dėmės beliko.

2010 m. spalis

raudoni bateliai

Mažos kojos raudonais bateliais
Trinksi salsą, fokstrotą ir valsą
O po mėnesio krenta ant kelių
Ir paprašo sustot, nes nualso

Nes pavargo taip šokti be galo
O bateliai neleidžia sustoti
Įsikibus į ąžuolo stalą
Bando ji iš peties pakovoti

Sustabdyti šį amžiną šokį
Iki skausmo įsirėžė rankos
O pasaulis tik sukas ir juokias
Ir pašėlusią muziką trenkia

O bateliai nenori sustoti
Jie šokdina mažutę mergaitę
Ji prisiekia bet ką atiduoti
Už akimirką poilsio brangią

Ir bevardėje kalvėj už kaimo
Kalvis kerta virš batų raudonų
O tik šokti norėjo iš laimės
Tarp pavasario žydinčių sodų

Ir lelijom išraižytoj spintoj
Tarp krakmolytų ledo paklodžių
Slepias batai raudoni sutrinti
Ir natas iš toli gaudo godžiai

 

2009 m. kovas

skeletas spintoj

 

 

 

 

 

 

Istorijos ir paslaptys už durų
Gyvenimai skirtingi užrakinti
Tokie mes trapūs už šio tvirto mūro
Nors pas kiekvieną – po skeletą spintoj

Paslėptas tarp senų suknelių
Įstrigęs kostiumų klaidžiam miške
Skeletas vieną dieną randa kelią
Ir beldžias įnirtingai pas tave

Ir klausia, ar nesi pamiršęs
Jo tarp istorijų ir tarp daiktų
Ir primena, kad paslaptys nemiršta
Kol neišsineši į kapą jų

Kai svečiuose vos praveria kas spintą
Matau skeletą tūnantį joje
Atrodo, nebėgs jis nors ir nerakintas
Tačiau dažnai mes klystame deja

 

2009 m. kovas